Vas 8, 2010
pRymeikis: apie r/ėmimą arba didžiausia paramos gavėjų / davėjų klaida.
Prieš porą savaičių LTV laidoje “Durys atsidaro” apie sunkia situaciją kultūros rėmimo, mecenavimo srityse kalbėjo Aurimas Kamantauskas (ex “Publicum Events” vadovas, o dabar renginių organizavimo įmonės “Rekūrai” vadovas, jeigu čia ne tas pats) ir k/f “Kino pavasario” direktorius Algirdas Ramaška. Iš pirmo žvilgsnio jų mintys apie tai, kad remti kultūrą įmonėms turėtų būti prestižas atrodo teisingos, bet iš tiesų, tai klaidingas, vienpusiškas požiūris. Deja, tuo serga ne tik renginių organizatoriai, įvairios nevyriausybinės (tame tarpe ir vaikų gynimo, puolimo, auginimo, auklėjimo ir maitinimo) organizacijos, bet ir pačios komercinės įmonės, kurios dažnai pamiršta, jog rėmimas nėra asmeninių pomėgių propagavimas įmonės sąskaita – tai atsakomybė. Atsakomybė, kuri įeina į įmonių socialinės atsakomybės sąvoką. Bet apie viską iš eilės ir pradžiai kelių minučių epizodas iš LTV laidos (žiūrėti nuo 29.30):
Trumpai esmę galima reziumuoti Aurimo Kamantausko žodžiais: “Aš manau, kad parama, mecenavimas kultūros, visų pirma, turi būti prestižas ir didžiulė atsakomybė. <…> Lietuvoje verslas visų pirma į mecenavimą žiūri, kaip į naudos ieškojimą, o tik po to į prestižą. Kai šitos sąvokos abi susikeis vietomis, tada mes tikrai galėsime didžiuotis, kad verslas žiūri į mecenavimą, kaip į prestižą, į garbę.”.
Tai galėtų būti tiesa tik tuo atveju, jeigu įmonė yra vienas žmogus. Na, taip, koks V. Romanovas, tikriausiai, taip ir mano, todėl tapęs Europos (ar visatos?) šokių čempionu mecenuoja “Korsarą”, tampa teatro arenos remėju (kurioje spektaklius rodo kito banko remiamas teatras) ir panašiai. Žiūrint tiesmukai (nesu “Ūkio banko”, tpfu, t.y. Vladimiro Romanovo konsultantas, tad tikrosios situacijos nežinau) sunku suprasti, ką bankas turi bendra su šia veikla? Ką apie tai mano banko darbuotojai, kaip jiems paaiškinama, kodėl pinigai, kurie galėtų būti skirti jų atlyginimams, skiriami “Korsarui”, kurio jie nelabai išgalės pasižiūrėti? Arba, pavyzdžiui, įsivaizduokim, yra prekybos įmonė, kuri remia įvairias žalias iniciatyvas, vaikus, bet tuo pačiu jos pardavėjos nuolat skundžiasi nepakeliamomis darbo sąlygomis, mažu atlyginimu. Mes esam įpratę manyti, kad jeigu įmonė daro gera (PR’ą), ji yra gera. Vis tik įmonė, visų pirma, yra jos darbuotojai, akcininkai, vadovai. Pripažinkim, nei patys taip elgtumės, nei iš kitų gražu reikalauti, kad pirmiausia būtų paremta kultūra, o tada pasirūpinta ir savo darbuotojais.
* * *
Gali atrodyti, kad pagal tokią įmonių socialinės atsakomybės filosofiją, Lietuvoje rėmimui laikas dar neatėjo – įmonėms dar yra kur tobulėti darbuotojų darbo sąlygų gerinime. Iš tiesų, įmonei viduje vystant socialinės atsakomybės programas, greta galima vykdyti ir išorinę komunikaciją, pristatančią įmonę, kaip socialiai atsakingą. Tai prilygsta įmonės įvaizdinėms kampanijoms, reklamai. Daugelis (tame tarpe ir įmonių darbuotojai) supranta, kad reklama, įvaizdinė komunikacija kuria tavo organizacijos išskirtinumą (pigiausia, maloniausia vieta, etc.), taigi ir pardavimus. Bet ar čia nekyla klausimas apie rėmimų integralumą su kampanijos veikla? Skaitant užsienio literatūra šia tema labai dažnai galima užtikti klausimą: “What Do You Stand For?” Atsakymo į šiuos klausimus galima pabandyt ieškot įmonių vizijos/misijos skyriuose, tačiau kuris bankas ar komunikacijos bendrovė ten minės vaikus, kuriuos, žinoma, vienu ar kitu būdų remia bene stambiausiai. Nežinau kaip jūs, bet bent jau aš iš banko reikalauju profesionalumo, skaidrumo, patikimumo. Ir niekada, pamatęs per TV reportažą apie mušamus vaikus nepagalvoju, jog taip atsitiko dėl vieno ar kito banko veikos. Kalbant marketingo kalba, emocionalūs arba hobiais paremti rėmimai yra lėšų švaistymas. Nesakau, kad tai, ką “Omnitel” daro su “Gelbėkit vaikus” yra negražu, bet tai pasimirš tais pačiais metais, kai tik bendradarbiavimas nutruks, kaip ir nebuvo prisimintas didžiojo pavasarinio bėgimo iš “Omnitel” metu. Vaikų gelbėjimas nėra įmonės kompetencijoje ir veikloje, todėl neprisidės prie jos įvaizdžio tiek, kiek galėtų rėmimas į temą. Matoma (išorinė) įmonių socialiai atsakinga veikla veikia kaip draudimas tais atvejais, kai “pasišiki” (tyčia ar ne) savo kasdieninėje veikloje. Tačiau, jeigu esi naftos perdirbėjas, o prie tavo terminalo išsilieja kelioliką tonų naftos, kas tave labiau apsaugos: parama vaikų namams ar tai, kad tu investuoji į “pliažo” prie Palangos išplėtimui ir kopų atstatymui?
O juk mūsuose yra ir taiklių (ir čia jau minėtų vardų) rėmimo pavyzdžių. IKI virtuviniai projektai, SEB verslo menas, Karūnos šokio spektaklio rėmimas (vs. beveidis KRAFT ir Kaunas JAZZ). Tai projektai, kuriuos įmonė gali “parduoti” savo darbuotojams, rėmimai, kurie yra atsakingi. Žinoma, batų parduotuvė remdama kino festivalį visada gali pasakyti “į kiną eik su … batais”, o čiulpinukų pardavėjas, jog “geriausia yra čiulpti žiūrint pasaulinio pripažinimo sulaukusius filmus”, tačiau tai geroka pritempti dalykai. Ir tai ir yra tai, ką reportaže sako Algirdas Ramoška – įmonės bando pateisinti rėmimo faktą. O taip neturėtų būti – rėmimas turi būti akivaizdus, susijęs su įmonės veikla, atspindintis “What Do You Stand For?” Reportaže patiko, kaip apie rėmimą pasakojo L’oreal atstovė. Žinoma, tai yra saugus rėmimas, kai tu remi tai, ką remia tavo įmonė visame pasaulyje – tau tokį rėmimą tiesiog lengviau pateisinti. Gal tik tiek, jog atsiribojant nuo įmonės pasaulinės rėmimų ir įvaizdžio formavimo politikos, Lietuvoje toks rėmimas atrodo kiek blankus. Ir tos adaptacinės reklamos su kino žvaigžėmis nelabai įspūdį mums yra palikę, nei yra kuriuo aspektu lyginti Kanų ar Berlyno kino festivalius su “Kino pavasariu” (žvaigždžių blizgesys, moterų grožis, etc.). Bet ir vėl, jeigu L’oreal grožio kampelis atrodo, kaip tiesmukas pardaviminis ėjimas, tai žaviausios (juk tikrai mes ten nerenkam geriausios?) aktorės rinkimai puikiai integruojasi festivalio rėmuose.
Beje, kaip tik prisiminiau neseniai pasibaigusį KBH (LIK) sezoną. Vienoje laidoje vedantysis Masliakovas pristatė, jog laidos rėmėju tapo dantų pasta “Lacalut” (ir greta ėjusi frazė apie nuostabią šypseną). Ir iš karto prisiminiau seriją dantų pastos “Crest” reklaminių klipų “You Can Say Anything with a Smile” prieš porą metų nusiraiškiusių eilę apdovanojimų:
O KBH rėmimas neapsiribojo vien rėmėjo pristatymu. Vėliau Masliakovas kelis kartus pakišo reklaminį tekstą į taip vadinamą “Разминка”, o galiausiai jau patys žaidėjai įtraukė “Lacalut” į savo “šūtkas” (nuo 4.15 iki 4.50, nors geriau geriant kavą pažiūrėti visą pasirodymą):
* * *
Reziumuojant šį jau ir taip netrumpą įrašą, organizatoriams ieškantiems paramos linkiu patikėti tuo, kad filantropija/mecenavimas, kaip pati seniausia rėmimo forma, užsienyje užleidžia vietą kitoms (apie tai kada nors kitą kartą), tačiau net jeigu rėmimas vyksta pinigais (vėl gi, tai tik viena filantropijos formų), jis, dėl aukšiau minėtų priežasčių, privalo būti strateginis. Nors Lietuvoje pavyzdžiai, deja, teigia ką kita, tačiau nereiktų tikėtis einant pas kompiuterinės įrangos pardavėją, tikėtis, kad jis parems tavo ekipažą ralyje Paryžius-Dakaras. Tokiu atveju gal geriau keliauti pas kelionių organizatorius arba padangų pardavėjus.
Įmonėms gi… Reiktų pabandyt įsivaizduot, kaip “falšyvai” atrodo jų bandymas nusipirkti žmonių palankumą remiant vaikus, kai jų vizija/misija (veikla) neturi su tuo nieko bendra. Kai neturi nieko bendra, pinigai išmetami į balą. O juk tuos pačius pinigus būtų galima investuoti taip, kad ir darytum gerą, ir gautum iš to naudą arba kaip sako amerikiečiai: “Doing Well, By Doing Good”. Rėmimas turi nuosekliai įsipaišyti į bendrą įmonės veiklos politiką, kas smarkiai palengvintų sprendimų priėmimą kas kartą, kai kažkas tiesia prašymų ranką ir nori tiesiog paimti. O strateginis rėmimas ir įmonių socialinė atsakomybė yra tiesiausias kelias į įvaizdžio kūrimą, didėjančius pardavimus, darbuotojų pritraukimą, išlaikymą ir motyvaciją. Strateginis rėmimas ir įmonių socialinė atsakomybė.
Nu va, vaikai liko be mašinėlių ir naujų kompiuterių :)
Suprantu, kad jie dar tik būsimas target groupas, bet kažkaip vistiek neskanu…
DeKo, vaikams vaikų namuose trūksta ne mašinėlių ir kompiuterių, bet Mamos ir Tėčio. Ir kol pas mus vyks akcijos iš serijos peremkim vaikų namus, o ne vaikų įsivaikinimą, tai dėl manęs jų gali ir nevykti, nes esu prieš biznį pavadinimu “Vaikų namai”. Kita vertus įrašas ne apie tai, kad reikia neremti vaikų namų, bet apie tai, kad kiekvienas turėtų remti toje srityje, kurioje pats veikia. Šia prasme pirma į galvą šaunanti mintis – “Kotryna” su šūkiu “Making children look beautiful worldwide” :)
Kaip šauniai sumaišyti į vieną krūvą rėmimas, labdara ir filantropija! Po tokio “vinigreto” vargu ar kas surastu prasmę…
Gintautai, jums atskirai reziumuosiu: nepriklausomai nuo to, ar tai yra rėmimas, labdara ar filantropija (nenorėčiau, kad jums pačiam kada tektų aiškinti skirtumus tarp šių dalykų), tai turi būti daroma strategiškai, o ne emocionaliai – tai turi atitikti įmonės veiklos kryptį, vertybes.
Pauliau,
labdaros principas – “duodu, kol kažkas žiūri” iš esmės yra tas pats reklaminis brainfu*kingas ir į kurį target groupą jis nukreiptas man visiškai nebeturi reikšmės. Labai juokinga kai tabako kompanijos remia sergančius nuo plaučių vėžio. Arba automobilių gamintojai finansuos dalį kojos protezo.
Tebunie jau paperka vaikus. Visi.
O savo indėlį į rinką, nebūtina taip pijarinti (sakyčiau tas pats lėšų švaistymas). Nes augindamas savo rinką augi ir pats. Ir naudą gauni vistiek. Kad ir vėliau, bet “gėris” sugrįžta :)
Pauliau, nereikia to įžeidaus globėjiškumo – su visomis trimis formomis tenka susidurti jau dešimt su viršum metų. Teko ir teoriškai pasigilinti ir praktiškai susidurti.
Ir jas paaiškinti tikrai nėra sudėtinga, jei nesuplaki visko į vieną “katilą”. Pvz., labdara savaime suponuioja, kad davėjas nesitiki jokios grąžos iš “projekto”, t.y., ji daroma tyliai ir be reklamos.
Filantropija iš viso yra atskiras reiškinys. Ja užsiima asmenys, duodantys SAVO pinigus, o ne verslo įmonės.
Tik dėl rėmimo sutinku – turi būti strategiškas ir apgalvotas ROI požiūriu. Tačiau. Jei labdaros nauda Jums nematoma žiūrint iš išorės, tai dar nereiškia, kad jos nemato darbuotojai (aš čia apie Omni ir Gelbėkit vaikus). Jei tos akcijos tikslas nebuvo noras išlaikyti nepatenkintus klientus, tai gal ir neverta to tikėtis?
Gintautai, susitarkim, kad maždaug aišku apie ką aš kalbu, nes ir aš galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, filantropija nėra (tik) apie asmeninius pinigus, tai yra vienas iš būdų įmonei parodyti savo socialinę atsakomybę. Ir jau vien galvojimas, kad filantropija yra tik pinigai, parodo, kad reiktų atsinaujinti žodynėlį. Taip, filantropija galima ir pinigais, bet tai vos sekantis žingsnis nuo labdaros – strategiškai tikslinga parama, kai pats visai nenori į tai kištis, o tik “atsifutbolini” pinigais nes taip “reikia”. Tuo tarpu, kai tai yra nuoširdi ir pamatuota (strateginė) filantropija, tai yra įmonės pagalba visais savo turimais resursais: prekėmis, paslaugomis, žiniomis (mokymais, savanoriavimu). O
Omnitel, neabejotinai, turi naudos. Tik tuėtų dar daugiau ir atrodytų nuoširdžiau, jeigu vykdytų tokias programas, kaip telefonų išdalinimas vienkiemių gyventojams (toks iš tiesų buvo).
DeKo, tau kaip freelanceriui, gaila, to nebeteks patirti, bet kaip pats pasijaustum, matydamas, kad nepaisant to, jog tavęs neišleido į vieną ar kitą renginį, įmonė remia penkioliką vaikų namų, kas niekaip neatsiliepia įmonės veiklai – užsakymų daugiau nėra, atlyginimai nedidėja, etc.? Taip, tabakao kampanijos yra kraštutinis pavyzdys, bet juk rėmimas yra nebūtinai tai.. O kur Utenos alus ir partnerystė su Martonu bei Pizza Jazz, kad kiekvienas išgėręs alaus, gauna 20% nuolaidą taksi paslaugoms? Alkoholis nėra blogis savaime, bet gali tokiu tapti, jeigu važiuoji išgėręs. Štai tau puiki iniciatyva iš alaus gamintojų. Bet, aišku, galim vaikų namus paremti.
Vidiniai įmonės reikalai privalo būti, apskritai, aukščiau visko. Ir jei nėra pinigų algoms ar pridėtinėms bandelėms, tai apie jokią paramą nekalbam iš viso, ok? :)
Ir tada, Pauliau pasakyk, ką remsi TU, socialiai atsakingo verslo atstovas? Ką turėtų remti kiti, B2B atstovai? (nejaugi kursus, tokių pačių užsiauginimui?)
Ir ko negali remti, tarkim visagalė CocaCola?
P.S. negaliu suprasti kuom blogai, kad Bil Gates remia kovą su maliariją, nors šis target groupas niekada nesinaudos ms produkcija.
Nepamatuota dorybė būtent ir yra ženklas, kad visgi gali būti kažkas daugiau, o ne tik skaičiai. Ir nors naiviai, bet tas visada žavi labiau :)
Tamsta PR fetišistas, o tamstos požiūris į mecenatavimą – pižoniškas. No offense.
Mąstant strategiškai krepšinį turėtų remti tik sportbačių ir treningų gamintojai, gal dar tabako koncernai, o vaizduojamąjį meną vaizdo ir tv įrangos gamintojai, gal dar spaustuvės ir dažų gamintojai, o baletą – tapkių gamintojai ir tekstilininkai. Šaržuoju.
Bet tikrasis mecenatavimas yra tuomet, kai remi dėl to, kas, tavo nuomone, yra svarbu ir daroma gerai ir kai gali sau leisti paremti net likdamas anoniminiu mecenatu. Jei neatlaikai šito reikalavimo, tai tesi tiesiog eilinis PR paslaugų pirkėjas.
O kur Utenos alus ir partnerystė su Martonu bei Pizza Jazz, kad kiekvienas išgėręs alaus, gauna 20% nuolaidą taksi paslaugoms? Alkoholis nėra blogis savaime, bet gali tokiu tapti, jeigu važiuoji išgėręs. Štai tau puiki iniciatyva iš alaus gamintojų.
Kur cia atsakomybe? Pardavimu skatinimas ir tiek!
Vienareikšmiškai painioji terminus, tikslus ir rezultatus.
Pigus taksi už alų yra pardavimų rėmimas. Penki centai nuo kolos butelio labdarai – cause related marketing. Skirta pardavimui didinimui, todėl su socialine atsakomybe turi labai teorinį ryšį.
Labdara tikrai neturi būti tiesiogiai susijusi su įmonės veikla. Duosiu pavyzdį, kad būtų aiškiau. Įmonė X gamina vėjo turbinas, kurias visas eksportuoja. Pinigų turi, nors ne fontanai. Ar paremdama vietinius vaikų namus ji daro “nesąmonę”, kaip pats implikuoji? Jei įmonės darbuotojai mano (o akcininkai pritaria), kad vaikai nusipelno gyventi geriau – tai super projektas. Labdaros projektas, o ne pardavimų rėmimo. Ypač, jei darbuotojai dar ir dalį savo laiko tam projektui skiria.
DeKo, tavo komentaro pradžia man primena tipinį pokalbį su nevyriausybininkais: “-Susiraskit marketingistą ir jis jums ras lėšų. – Negalim sau leisti marketingisto, nes neturim lėšų.”. Matai, tame ir problema – pas mus įmonių socialinė atsakomybė laikoma žaidimu ir mada. Todėl daroma bet kas ir gaunami bet kokie rezultatai. Užsienyje jau seniai net nebegalvojama, kad socialiai atsakingi projektai gali būti pelningi – tai privalu (kaip ir tikėtis, kad tavo reklama uždirbs daugiau negu į ją investuosi).
Ką Bill Gates daro, kaip asmenybė, yra jo asmeninis reikalas. Ką daro prisidengdamas Microsoft vardu kitas. O kas ką turi ne/remti yra strateginis-kūrybinis darbas į kurį visada yra atsakymas (tik laiko klausimas).
SR, matau, kad teksto nesupratote, tai pakartosiu – labdara, mecenavimas ir kiti panašūs dalykai yra jūsų minimas pižonizmas. Įmonė visų pirma yra jos darbuotojai, akcininkai, etc. Kaip (ypač Lietuvoje) galima kalbėti apie tą slaptą mecenatavimą, kai tavo darbuotojai nėra patenkinti darbo sąlygomis? Na taip, jeigu esi pižonas darbdavys, kuris gali ir be darbuotojų žinios/palaikymo ir net gi tyliai paremti savo draugą ralio čempioną, tada gali. Bet šiaip tatai yra labai neatsakinga.
so so, aš prisimenu komentarus delfi po straipsniu apie prostato vėžio prevencijos kampaniją. Nemažai veikėjų ten šūkavo: jūs ką, nesuprantat, jog taip farmacinės kampanijos stumia savo vaistus? Ok, galvoji, įsivaizduokim, kad akcijos nėra, vaistų prastumiama mažiau, vietoje 200 žmonių, nuo prostatos vėžio miršta 500. Visi laimingi, visi patenkinti? Taip ir su šiuo Utenos pavyzdžiu. Tai nėra skatinimas gerti alų (beje, tai pirma į galvą šovusi mintis, tad tikrai nėra 100% apgalvota), bet konkurencinio pranašumo kūrimas (geriau gerk Utenos) per socialiai atsakingas praktikas. Apie ką ir kalba specai (ir įmonės!) užsienyje, kad tuo pačiu gali būti ir socialiai atsakingas ir pelningas (doing well, by doing good).
Gintautai, Cause related marketing yra vienas iš būdų, kaip socialiai atsakinga įmonė gali daryti gera as defined by marketing guru Philip Kotler among many others. Kokiais remiatės šaltiniais jūs apibrėždamas vieną ar kitą terminą man išlieka gili paslaptis.
Apie labdarą aš išvis nekalbėjau, nes toks terminas nelabai egzistuoja kalbant apie tai, ką gero galėtų nuveikti socialiai atsakinga įmonė – tik filantropija. O pavyzdys, kurį pateikėt apie tai, kad įmonė pasitarus su akcininkais ir darbuotojais nusprendė remti vaikų namus, nors gamina vėjo turbinas yra faktiškai neegzistuojant utopija (kokio tai dydžio turi būti įmonė ir kurioje pasaulio valstybėje?), bet tuo pačiu čia Bill Gates atvejis, kai filantropija užsiima vienas žmogus. Vadovas lygų akcininkai lygu darbuotojai. Jeigu jie visi taip nusprendė, tada pirmyn.
Ok, Pauliau. Tikiu, kad neesi toks jau blogas žmogus :). Bet tau atėjus su pasiūlymu prisidėt prie akcijos neįgaliem, tegalėsiu pasakyt – “sorry bachuras, mano nuoširdi ir pamatuota (strateginė) filantropija šiandien turi kitokį kursą. Dabar aš remiu tik kompiuterių pardavėjus”.
Juk pats elgiesi kitaip o mums bandai vpendiurit sausą marketingą :)
DeKo, mano, kaip ir daugelio kitų komunikacijos specialistų kryptis turėtų būti “perduoti informaciją, kuo efektyviausiu būdu”. Tai nematau, kur čia prasilenkimas tarp to, kad kartais dirbu su verslu padėdamas jiems pristatyti savo įmonę visuomenei ir pagalbos kūrybos/strategijos srityje nvo ir pan.?
Pauliaus mintys priminė prieš kelis metus klausytą Daniel Vaarik, estu Hill & Knowlton vadovo prezentaciją „Sad Company, Sad Charity“. Pasirėmęs analogija su viduramžiais gyvavusiu tikėjimu, kad pardavusio velniui sielą žmogaus kūne atsiranda kokia nors žymė liudijanti jų sutarimą, Danielis žaviai kritikavo kompanijas, kurios apklijuoja vargšus remiamuosius savais logotipais. Tokia parama tiesiog yra liūdna, ir tiek :)
Sakyčiau, esmė ne kaip vadinsime konkrečią labdarą, ar kam ją skirsime, bet ar sugebėsime tai padaryti skoningai…
Na taip, iš ties būna labai neskanūs, mužikiški rėmimai, bet man atrodo, kad svarbiausia, jog įmonė tikėtų savo veikla ir būtent per tą tikėjimą bandytų nuveikti kažką daugiau nei tik uždirbti pelną. Jeigu ‘Vilniaus duona’ yra visos Lietuvos duona, kodėl ja nepavaišinus ir tų, kurie jos negali įpirkti, kodėl nebūti Maisto banko ar Carito valgyklų partneriu? Arba jeigu tavo kompiuteriai yra skaitmeniniai sprendimai šiuolaikiniam pasauliui, kodėl to šiuolaikiškumo neįnešus į kaimo mokyklas (kompiuteriais, konsultavimu, diegimu)? Pas mus yra per daug “sugalvokim kokią socialinę kampaniją” ir per mažai, “o ką mūsų kompanija galėtų padaryti, kad pasaulis būtų gražesnis?”
Pauliau, pas mus dazniausiai yra “ka as galiu padaryt, kad pasaulis man butu grazesnis”. Apie kitus deja galvojama labai nedaug. Sakyciau netgi isvis negalvojama. Na gal kartais :)
Apie tokius atvejus čia net nekalbama. Man kur kas įdomesnis fenomenas, kai įmonės “x” logotipą (tarp šimtų kitų) gali rasti kone ant kas trečio renginio reklamos, kas reiškia, jog tiesiog į kiekvieną ištiestą ranką buvo įdėti 3-5000Lt, tačiau jeigu ne rubrika “socialinė atsakomybė” įmonės www puslapyje, niekada apie tai nesužinotum. Tai yra vietoj to, kad kažką realiai pabandyt pakeist, kad ir naudojant įmonės resursus, vykdoma “reikia per metus labdarai skirti 100 ooo Lt” veikla. Su 100 000 jau gali kažką daryti, bet kai tai išskaidoma į 1000 pašalpų…
zmones, kurie mini utopine vejo turbinu kompanija, gyvena kosmose. stai romanovas, stai tikroji verslo valdymo filosofija:
http://www.lrytas.lt/videonews/?id=12657483221264570444
dar gerai, kad trenerius ne pagal rekso fekaliju spalva atleidineja.
Vistiek miglota man Pauliaus filosofija. Ar tikarai blogai, kai duodama ir po mažiau? Kodėl bendrovė turi pati užsiiminėti projektais, jei tam jau egzistuoja NVO ir jų tinklai? Tarkim, yra dešimt projektų ir dešimt rėmėjų. Ar modelis, kai kiekvienas rėmėjas duoda 10% reikiamos sumos kiekvienam projektui yra blogesnis už modelį, kai kiekvienas paramos davėjas “own’ina” po projektą? Žinoma, paramos gavėjams darbo daugiau fundraising’o prasme, bet tai ir į naudą – reikia įrodyti savo naudingumą ir neužmigti ant laurų.
O Bill Gates pavyzdys netikęs, bo Bilas pats iš savo asmeninių lėšų fondą įkūrė ir paramą dalina. Todėl jis yra filantropas. O Microsoft negali būti vadinama filantorpu, nes dalina nes savo, o akcininkų pinigus. Todėl jie užsiima rėmimu, duodančiu gražą. ROI, skant.
Noriu patikslint, kad čia ne mano filosofija – tik tiek, jog aš su ja sutinku. O atsakant į klausimą… Žinai, tie 10% yra ašaros. Abiem pusėm. Visų pirma, abiem pusėm nesukuria ryšio su kita puse. Ačiū, Omnitel, kad parėmei mus 10 000 Lt pernai, o šiemet pirmiau tiek sutiko duoti Bitė. Blogiausia, kad kai nėra ryšio, jį tau megzti reikia kasmet, vietoj to, kad jį tiesiog palaikytum. Verslui gi… Verslo parama tiesiog lieka šešėlyje, kai jis yra tik vienas iš daugelio rėmėjų. Vienas iš trisdešimties logotipų. Įvaizdžio savo jis taip negerina, ryšio su (potencialiu) vartotoju neužmezga, tai kur eina ĮMONĖS pinigai? Į balą. Sakau, manau, kad jeigu esi Romanovas, tai tau žmonos ar jos pudelio nuomonė yra svarbesnė už verslo partnerių ir yra norma nusispjauti į savo darbuotojus, etc. Gerai, jeigu po 10% dalinti sutinka turbinų įmonės darbuotojai. Faktas, kad jie iš to negaus jokios naudos (nebent dvasinės), bet tai yra jų sprendimas. O naudos gavimas.. Kai tu kažkam padedi ir jauti to naudą (dėkingumą, gerėjantį įvaizdį, etc.), esi linkęs padėti daugiau. Ir atvirkščiai. Dėl to aš nepritariu ir tyliai filantropijai. Jeigu Omnitel pradės trimituoti, kaip padeda tiems ir aniems, to paties užsimanys ir Bitė – negi nusileisi. O iš to naudos bus visiems – ir įmonėms, ir visuomenei.
[...] veiksmai… Apie rėmimą rašė ir kiti mūsų bendraautoriai: pRymeikis abejojo prasmingu Omnitel ir vaikų ryšiu, o K.Gečas kritikavo “Stumbro” sprendimą remti sovietiniu patriotizmu [...]