Aze: Kodėl užknisa darbas ryšiuose su visuomene?

Jau matau grupelę apysnobių ponų, kurie, perskaitę šitą klausimą, sako „Pfff…“ ir nužvelgia paniekinančiu žvilgsniu. „Tipo, nesupranti? Nes šūdas“.

Bet palaukit. Ar kas nors iš jūsų gali gerai ir išsamiai atsakyti į klausimą, kur yra tas ryšių su visuomene nervų kamuoliukas, slypintis kone kiekvieno PRščiko kišenėje ir suteikiantis jam tą nuolatinį nenatūralumą bendravime ir švelnų susierzinimą parsinešus naują užduotį iš kliento, nenaudodami žodžių „tiesiog“ ir „šūdas“?

Mane, tiesą sakant, kamavo tas klausimas ilgokai. Aš irgi labiau mėgstu tuos žmones, kurie nedirba ryšių su visuomene srityje, nei tuos, kurie joje dirba, bet žodžiais negalėjau pasakyti, kodėl.

Ir kaip tik vakar sužinojau, kad Jurgen‘as Habermas‘as turi savo Twitterį, taigi užsidėjau fonui jo rekomenduotą Kembridžo dėstytojos Onoros O‘Neill paskaitos, kurios tema iš esmės – apie komunikaciją, pocast‘ą.

Iš pradžių paskaitoje labiausiai džiugino tai, kad klausytojai Osle ne ką mažiau sirguliuoja nei mes Vilniuje ir kad galima drauge su jais kosėti į sakinių taktą.

Bet kai ji pasakė „I think that providing simplified and often dumbed-down streams of information for wider public consumption may neither communicate realities nor offer genuine opportunities for response or interaction”, aš suklusau.

Kai pradėjo sakyti, kad nulaižytos vyriausybinių ar verslo institucijų prezentacijos dažniausiai nepasako nieko, tik iškelia abejonių dėl jų patikimumo, tikrumo ir to, ar žmogus, kuris jas pristato, tikrai pats nori tai pasakyti, pakėliau vieną antakį.

Ji dar kalbėjo apie tuos informacijos srautus ir pliūpsnius, kuriais esame nuolat užpilami (ir man labiausiai šiuo atveju gaila žurnalistų, kurie dažnai turi kapstytis kaip vištos kieme tarp apipuvusių grūdų vietoj to, kad dirbtų savo darbą ir analizuotų problemas).

Koks ponios O’Neill moralas? Kol kas ji sako, kad vienintelė efektyvi komunikacija yra bendravimas akis į akį, nes tokiu būdu pašnekovai gali ir aiškiai matyti, kiek kitas yra patikimas ir kiek tai, ką jis sako, yra tiesa; be to, tik taip pašnekovai gali vietoje reaguoti vienas į kitą.

Jos nuomone, dabartinės priemonės, kurios iš dalies suteikia galimybę tai daryti, internetas ir visokie jo socialiniai tinklai, pasiekia tik labai mažą dalį žmonių ir tik sukuria mažas tikros komunikacijos saleles didžiuliame kvazi-komunikacijos (įdomus žodis, man gražiau skamba tiesiog bullshit’as) vandenyne.

Na, o tame vandenyne PRščikai ir murkdosi, paprastai nepriplaukdami salelių ir neprieidami prie tikrosios, pilietinės, demokratinės, keičiančios komunikacijos. Manau, todėl tie iš jų, kurie pakeliavo po pasaulį, tikrai yra linkę vėl išvažiuoti arba tyliai puoselėja norą mesti korporacijas, kuriose dirba, ir dirbti nevyriausybinėse organizacijose. Tik va, su pinigais problema, ir reikia rinktis tinkamą pasitenkinimo tuo, ką darai, ir gaunamo atlygio santykį. Kuriame, visi įsivaizduoja, abi dalys yra atvirkščiai proporcingos viena kitai.

O dabar, kai smuko ekonomika, tie ryšių su visuomene specialistai, kurie dirba su verslo įmonėmis, dar labiau užsuko šitą „šūdų malūną“ aiškindami, kad ryšiai su visuomene gali būti pigesnis reklamos pakaitalas. Nors tai yra visiškai skirtingi dalykai.

Štai, todėl užknisa darbas ryšiuose su visuomene. Kita vertus, tikiu, kad geri konsultantai gali rasti savo vietą ir kurti tikrą, vertingą komunikaciją, kurioje visos pusės įsiklauso.

P.S. Tiesa, reklamos darbuotojai irgi gali nesidžiaugti. Jie ne tik irgi kuria tą patį bullshit‘o vandenynąsu visuomene specialistaie, kas dirba su verslo įmonėmis, dar ką darai, ir gaunamo atlygio santykį. Kuriame, visi įsivai, bet ir pridaro visuomenei daugiau žalos nei naudos – toks think-tank‘as „New economics foundation“ padarė kai kurių profesijų tyrimą, kuris atskleidė, kad reklamos specialistai ekonomikai padaro 11 kartų daugiau žalos nei uždirba patys.