Aze: „Juodoji“ žiniasklaida

Prasidėjo 2010-ieji, matyt, įdomūs metai daugelyje verslo sričių. Jie man prasidėjo gražia pirmąja metų diena, viltimi, kad „blogiau jau nebus“, ir nauju „Versus“ numeriu su V. Rachlevičiaus vedamuoju „Viešųjų ryšių burbulas“.

Ryšių su visuomene rinką, tiksliau, jos „išaugimą“ (bent jau V. Rachlevičiui atrodo, kad ji ką tik išaugo, nors pagal numanomus 2009 m. duomenis turėjo susitraukti, dar palauksim agentūrų finansinių rezultatų), redaktorius vadina „valstybės sisteminių bėdų dalimi“ ir „burbulu“. Kodėl? Išdėstysiu jo argumentus, pateiktus 2,5 psl. apimties straipsnyje:

1.    Ryšių su visuomene agentūros perėmė įmonių reklamos ir rinkodaros biudžetus, prie jų paprašė dar pridėti pinigų ir už juos teikia pervertinamas, pernelyg brangias paslaugas;
2.    Negana to, tas per brangias paslaugas teikia RsV agentūrose dirbantys nekompetentingi berniukai ir mergaitės, kurie nieko nesupranta;
3.    RsV agentūrų „dėka“ nebegaudamos pajamų iš reklamos, leidinių redakcijos turi tik nekompetentingus pigiai dirbančius žurnalistus, todėl smunka jų kokybė.

Dar straipsnyje užsimenama ir apie korupciją pačioje žiniasklaidoje, kai papirkinėjami tiek redaktoriai, tiek žurnalistai, ir apie tai, kad pranešimas spaudai kainuoja tiek pat, kokia yra žurnalisto mėnesio alga (??!?), ir apie tai, kad RsV agentūroms klientai, kurių mėnesio mokestis neviršija penkiaženklio skaičiaus, yra ne itin svarbūs (??!?).

Aš mėgstu pozityviai žiūrėti net į didžiausias nesąmones ir manau, kad visur esama tiesos grūdo. Ir V. Rachlevičiaus rašinyje tas grūdas yra – taip, per pastaruosius keletą metų masinė žiniasklaida Lietuvoje turinio prasme nusivažiavo (su keliomis išimtimis) ir taip, tikriausiai ryšių su visuomene rinkoje esama korupcijos, bent jau ne vienintelis Rachlevičius taip kalba.

Apie korupciją daug nežinau, nesu specialistas ir niekam niekad nedaviau kyšio jokia forma. O dėl pokyčių žiniasklaidos turinyje nekaltinčiau RsV agentūrų ir vien jų. Vakarų šalyse RsV konsultantai dirba daugelį metų, nuo to, mano galva, situacija žiniasklaidoje drastiškai nepasikeitė: yra gerų, kokybiškų leidinių, ir yra prastos geltonosios spaudos. Ir visada yra leidinių, kurie, pamatę mažėjančias pajamas, puola drabstyti purvus arba ant reitingų skaičiuotojų, arba ant RsV agentūrų, arba ant bet ko kito, esančio kažkur pinigų atėjimo nuo reklamdavio iki leidinio grandinėje (Čia truputį nukrypsiu ir pakelsiu kepurę prieš gerb. Rolandą Barysą, labai gražus, tiesus ir skaidrus vedamasis šiandien VŽ – priešingybė purvadrabsčiams).

Dabar negaliu nepakalbėti apie tuos tris esminius argumentus, kuriuos V. Rachlevičius pateikia straipsnyje. Pasistengsiu trumpai, nes manau, kad Dansu skaitytojai tikrai turės ką daugiau ir įdomiau apie juos pasakyti komentaruose. Taigi:

1.    RsV agentūros perėmė reklamos ir rinkodaros biudžetus su „kaupeliu“.
Teko girdėti, kad Vakarų valstybėse taip būna – kartais įmonės nusprendžia perduoti visą rinkodaros biudžetą PR‘ui. Lietuvoje vien su ryšiais su visuomene verčiasi nebent labai mažos įmonės, kurios reklamos apskritai neužsakinėja, ir jos apsiriboja keliais paminėjimais žiniasklaidoje. Be to, RsV biudžetai normaliose įmonėse būna dešimteriopai mažesni nei reklamos ir rinkodaros. Papildykite mane, kadangi nesu įmonės vadovas ir nematau viso išlaidų pyrago.
2.    Daug RsV specialistų yra jauni, nes rinka kol kas jauna – per maždaug 10 metų, kiek ji gyvuoja, aišku, visa karta protingų konsultantų negalėjo užaugti vien todėl, kad yra tikriausiai vos dešimtys žmonių, kurie dirba šioje srityje 8 ar daugiau metų. O praktika ir sveikas protas RsV, kaip ir žurnalistikoje, yra svarbiausia.
Ir – aišku, kad pranešimą spaudai gali parašyti ir „berniukas“ arba „mergaitė“, jei patyręs konsultantas pasakė, kaip jį suformuluoti, kokia naujiena pagrindinė ir t.t. O tų patyrusių konsultantų tikrai yra kiekvienoje agentūroje iš pirmo jų dešimtuko.

3.    Dėl RsV agentūrų kaltės smunka leidinių kokybė. O kas redaguoja leidinį? RsV agentūra? Ne. Kas rašo į leidinį? RsV agentūra? Šiaip ne, nebent pateikia žurnalistui taip parengtą medžiagą, kad jis pasiima dalį jos taip, kaip parašyta. Bet apskritai turinio įdomumas priklauso nuo žurnalistų ir tik nuo jų. Kokybės kontrolė priklauso nuo redaktorių ir tik nuo jų. Aišku, išlaikyti brangius žurnalistus, juos mokyti, kelti kvalifikaciją, ir t.t., yra sunku, kai reklamos spaudoje drastiškai sumažėjo. Bet tai yra kiekvienos įmonės esminiai klausimai – kaip gauti pajamų ir kaip kurti gerą produktą. Tikrai ne kitos verslo sritys dėl to kaltos.

Tai trumpai, jei norite paskaityti, kaip ieškoma kaltų, „kodėl sumažėjo mūsų pajamos“ – tai naujajame „Versuse“. Nepaistant tokio keisto straipsnio tikslo, jame paliesta tema – ryšių su visuomene įtaka žiniasklaidos kokybei – mane, kaip, matyt, ir V. Rachlevičių, domino jau ir anksčiau ir labai ačiū jam, kad jis ją bent užkabino.

P.S. Straipsnis turi ir P.S.‘ą, klausiantį, kodėl RsV agentūrų asociacija niekaip nereagavo į „juodųjų viešųjų ryšių guru“ iš Rusijos seminarus Lietuvoje. Neatstovauju asociacijos, bet manau, dėl tos pačios priežasties, kodėl viešieji asmenys nereaguoja, kai „Vakaro žinios“ paskutiniame puslapyje įsideda jų karikatūrą.