Spa 15, 2009
Aze: Susivokę prabangoje?
Praėjusią savaitę Irena Degutienė piktinosi, kad SoDra skyrė milijoną litų reprezentacijai; Dalia Grybauskaitė dar prieš tapdama prezidente nesuprato, kodėl už valstybės pinigus perkami užsakomieji straipsniai.
Tiesa, kol kas dar niekas nepasipiktino, kad, pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministerijos viešųjų ryšių departamente dirba 13 žmonių (t.y., tiek pat, kiek vidutinio dydžio ryšių su visuomene agentūroje, kuri gali aptarnauti keliasdešimt klientų, o ne vieną). Užtat kitose valstybės institucijose nerimaujama, kad sumažinamas arba nutraukiamas finansavimas ryšiams su visuomene, ir likę „vieni“ kokie penki žmonės net neįsivaizduoja, kaip jiems dabar gyventi, nesamdant konsultantų iš šalies, nors 5 žmonių pajėgos yra daugiau nei didelės vienos įstaigos informacijai skleisti.
Kaip matome, vieniems jau aišku, kitiems, kurie daugiau sėdi užsidarę belangiuose kabinetuose, dar nelabai, kad profesionalūs ryšiai su visuomene yra prabangos prekė. Ne informacijos skleidimas, kai sprendimą priėmęs skyrius įdeda tris sakinius į internetą, o profesionalūs, pinigus kainuojantys, konsultantų paslaugomis grįsti ryšiai su visuomene.
Jei įstaigos sienos apsilaupiusios, o darbuotojai negauna algų, juk gal ir nereikia daryti spaudos konferencijos „Kokie mes nuostabūs“. Jei gyveni iš valstybės pinigų ir mažinamos pensijos, gal… na gal… nereikia leisti lankstinukų ir perdarinėti interneto svetainių.
Kol kas man susidarė vaizdas, kad iki šiol nemažai valdžios ir verslo institucijų, „paragavusių“ ryšių su visuomene paslaugų ir gavusių dėmesio, pirminį ryšių su visuomene klausimą formulavo pradėdami žodžiu „kaip“. „Kaip paskelbti apie savo pasiekimus“, „kaip pasirodyti geresniais nei esame“, „kaip susikurti tokį ir anokį įvaizdį“.
Reikėjo gero spyrio į nugarą, kol vieni-kiti pradėjo galvoti pradėdami žodžiu „ar“. „Ar mes turime leisti pinigus tam, kad atrodytume geresni nei esame“ ar kad ir „kad apie mus sužinotų“?
Aišku, tą spyrį davė daugelis dalykų. Prie jo prisidėjo ir tai, kad gamintojai mieliau renkasi neskelbti pelnų ir pajamų apskritai, kad prekybos tinklai jiems nepakeistų sąlygų, jei per gerai sekasi; ir tai, kad žurnalistai regionuose (kartais ir ne tik) pradėjo atvirai reketuoti; ir tai, kad visi dar atidžiau skaičiuoja vieni kitų pinigus; ir tai, kad pozityviomis naujienomis žmonės dažniausiai nesidomi, o žiniasklaidos priemonės atidžiai stebi savo reitingus; ir t.t. – daug ne tokių jau linksmų dalykų. Bet davė daugiau galvojimo ir mažiau tuščių burbulų. Su kuo ir sveikinu:)
kritika gal ir reikalinga, bet sekmingesne, kai yra teisinga.
juk pats supranti, kad keliolika zmoniu keliasdesimt klientu aptarnauja labai netolygiai, nemaza dalis gauna pranesima spaudai per menesi ir viskas. o agentura gyvena is vieno kito stambaus kliento, visi like apie rimta demesi ir geriausiu darbuotoju paslaugas gali tik pasvajoti. nekorektiskai lyginate.
gal teisingiau butu stambia strategine ministerija lyginti su kokiu didesniu banku, kuris komunikacijai (vidinei ir isorinei) turi kelis zmones in-house, taciau nemazai darbo perkrauna samdomai agenturai ir jos keliolikai zmoniu?
Na, autorė galėtų daugiau pasiaiškinti, kas tose ministerijose darosi. Taip, ten daugumai PR darbuotojų reikėtų daugiau žinių, motyvacijos dirbti.
Bet kiek domiuosi, ten dirbantys žmonės padaro daug. Padarytų ir daugiau – jei biurokratinės procedūros (pvz. kokiam mažmožiui pirkti būtinas viešasis pirkimas, o tai užima daug laiko). PR specialistai atlieka ir jiems nebūdingas užduotis ir pan. ir pan.
Blogiausiai, kad institucijų vadovybė nesupranta apie RsV arba šią sritį laiko podukros vietoje.
Bet pirkti užsakomuosius straipsnius už mūsų visų pinigus yra per daug, kam reikės tas info susiras svarbu kad ji iš vis egzistuotų.
Turbūt būsiu nepopuliarus, tačiau PR’as čia ne prie ko. Esmė yra valdymo efektyvumas, ir joks PR’as neišgelbės jokios organizacijos, kurioje nėra kompetetingų specialistų ir aiškios tvarkos.
Taip, jei ne Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LRV nuolat pildomi PRIVALOMI reikalavimai valstybės institucijų interneto svetainėms, tai nereiktų taip dažnai atnaujinti svetainių
to na: dėl agentūrų su keliasdešimt klientų – čia kaip kokia agentūra, bet tavo pastaba teisinga.
o apie ministerijas, gal neturiu labai daug žinių apie jas, bet atrodo, kad pradėti reikėtų tikrai ne nuo pakankamo PR žmonių skaičiaus, o kitų dalykų, kurių reikia veiklai efektyvinti.
[...] Skaityti…: Aze: Susivokę prabangoje? [...]
Oi sikart kaip silpnai, Nastia.
[...] Originalus Dansu.lt turinys: Aze: Susivokę prabangoje? [...]
Aš tai dažniausiai nerašau apie tai, ko neišmanau ar nelabai suprantu… Labai supaprastintas pižiūris gaunasi: “jei man kažkas nesuvokiama, automatiškai tai turi būti blogis” :) Viskas turėtų būti vertinama pagal tai, kokią pridėtinę vertę sukuria padalinys ar specialistas. Kokia autoriauspamastymų pridėtinė vertė? Spėju, kad atsijojus socialinį pyktį ir emocijas nelabai kas ir lieka :)
Nu, kamon.
Labai netgi normalus įrašas.
Nežinau Lietuvoje verslo įmonių, kuriose dirbtų 13 PRščikų.
Šiaip jau daugiausia PR komunikacijos vykdo bankai, telco įmonės, prekybos tinklai, gal dar kokie draudikai. Kaip taisyklė, ten dirba max 2-4 žmonės (dažniausiai- mažiau, 1-3), kurie taip, samdo agentūras- bet jose klientui dedikuojami nu daugiausia, kiek iš patirties ir rinkos žinau, kokie 3 darbuotojai. Vėlgi, praktikoje – mažiau, dažniausiai būna vienas account manageris (kuris turi ir kitų klientų), copywrighter’is (kuris rašo ir kitiems klientams), asistentas (kuris aptarnauja visus). Realiai full-time agentūroje prie stambaus kliento dirba vienas žmogus, čia jei skaičiuot visas valandas. Išimtys retos ir tik patvirtina taisyklę.
Tai jei Maxima, SEB bankas ar Lietuvos draudimas, vykdantys agresyvią komunikaciją, susitvarko turėdami porą RSV žmonių viduj ir vieną kitą agentūroj, kodėl to negali padaryti KAM? Arba bet kuri kita institucija?
Juolab kad jų darbas kitoks. Jiems nereikia formuoti įvaizdžio, ne už tai mokesčių mokėtojai juos išlaiko. Jiems reikia TEIKTI informaciją. Tą, kuri svari žmonėms, ir tą, kurios klausia žurnalistai. Pirmu atveju pakanka žmogaus, kuris apdoroja vidinę info ir ją viešina. Antru- atstovo spaudai.