Dansu Dansu

Šis įrašas -  apie komunikaciją, bet kiek kitokią nei paprastai būna šiam tinklaraštyje. Tai daugiau apie komunikaciją, kaip diskusiją viešojoje erdvėje, kurios Lietuvoje žiauriai trūksta.

Kalbu apie praėjusios savaitės pabaigoje portale alfa.lt publikuotą straipsnių ciklą. Rekomenduoju tiems, kas praleido. Trumpai:

Ekonomistė A.Maldeikienė padaro įdomią analizę iš Seimo narių pateiktų turto deklaracijų. Straipsnis publikuojamas 8 d., ketvirtadienį, vakare.

Seimo narys A.Anušauskas iš pat ryto skuba pranešti, kd A.Maldeikienė neteisi. Straipsnis toje pačioje alfoje atsiranda 10-ą ryte.

Kitas minimas herojus, Seimo narės vyras ir Seimo pirmininkės patarėjas, savo trigrąšį įkiša popiet.

Galiausiai vakare diskusiją pratęsia (ir iš esmės užbaigia) A.Račas, argumentuotai paaiškinęs, kodėl gi A.Maldeikienė teisi.

Suprantu, kad politikai visiems jau šimtas metų kaip atsibodę ir aptariamos temos daugeliui neaktualios – nors ir turėtų būti. Tačiau rašau ne tiek apie temas, kiek apie pačią diskusiją, kaip tokią.

Iš esmės Lietuvoje mes neturime gilių viešosios diskusijos tradicijų. Dažniausiai išsakom savo nuomonę, kartais (ne visada) išklausom, ką sako ir oponentas;  kaip taisyklė, tuo viskas ir baigiasi.

Šiuo atveju yra kitaip, ir turim pavyzdį, kai vieši žmonės – žurnalistai, politikai, politikos apžvalgininkai – šnekasi viešai. Argumentuoja ir kontrargumentuoja, deja, ne visada išvengdami seno gero tarybinio ad hominem; bet jie bent jau bando.

Būtent tokie bandymai, mano galva, ir yra svarbiausi. Jei tokios diskusijos taps dažnesnės, ir apsispręsti prie balsadėžių bus lengviau, ir šviesų civilizuotos visuomenės rytojų greičiau pasieksim.