Lie 10, 2009
VS: kodėl mums vadovauja tokie kvaili viršininkai? 2a dalis
Tad viskas kaip ir labai aišku bei paprasta. Kaip ir kitais atvejais, žymiai lengviau suprasti, bet sunkiau įgyvendinti savo gyvenime. Šioje knygoje D. Colemanas ir įrodinėja, kad emocinio intelekto galima įgyti. Vargu, ar jis kitokią išvadą galėtų pateikti. Juk jei sakytų, kad emocinis intelektas įgyjamas, tarkime, iki kokių 12 metų, o paskui nors ant galvos stovėk, bet tu šioje srityje nė per sprindį nepasistūmėsi, tuomet nebūtų reikalingos jo knygos bei konsultacijos. Juk jei pakankamas emocinis intelektas, tai daugiau jo nereikia, o jei neturi, tai ir neįgysi.
Šioje knygoje gausu pavyzdžių – tiek įvairiausių tyrimų, tiek ir atskirų atvejų. Be abejo, Colemanas aprašo korporacinę Ameriką. Ji, tiesa pasakius, žiauri. Neužtenka šiandien lygiai taip pat gerai padaryti darbą kaip ir vakar. Reikia padaryti geriau ir daugiau. Tokia kapitalizmo logika: nori gyventi, reikia augti. Nežinia, ar tai teisinga, ar tai naudinga, bet būtent tokia logika varo dabartinį pasaulį (dabartinė pasaulinė finansų ir ekonominė krizė užaštrina klausimą, ar tikrai ekonominis augimas yra gėris, bet tikrai ilgas kelias laukia nuo teorinių pasvarstymų iki realių realių veiksnių). Akivaizdu, kad net geriausi specialistai negali būti tikri dėl savo ateities (ir ne vien krizė kalta). Tad tokioje situacijoje vien savo profesijos žinių nepakanka. Reikia šio to daugiau. Ir Colemanas sako, kad tas šiek tiek daugiau – emocinis intelektas. Jeigu šalia profesionalumo sugebėsi naudotis savo ir kitų emocijomis (tiesa, pats Colemanas vis pabrėžia, kad emocijomis nors ir galima manipuliuoti tiesiogine ta žodžio prasme, bet iš to nieko gero neišeis), tai ir bus tas konkurencinis pranašumas prieš kitus, tai, kas iš vidutinybės padarys lyderiu.
Šią žiaurią konkurencinę aplinką reikia suprasti skaitant vis pasikartojančius pavyzdžius, kaip vadovai vis giria ir giria savo darbuotojus, švelniai kritikuoja, o tada šie pasiekia nuostabių rezultatų. Taip, kaip tokia žiauri aplinka, tuomet reikia malonių žodžių.
Beje, reikia atkreipti į dar vieną dalyką: tai, kad šiandienos pasaulis yra jau kitoks, nei jis buvo, tarkime prieš pusamžį. Jei anksčiau hierarchija ir struktūra (įmonės, universiteto, vyriausybinės įstaigos) ir aiškios taisyklės apibrėžė elgesį, tai darbar vis daugiau svarbos įgauna mobilios grupės. Yra projektas, suburiama reikiama grupė. Kai projektas baigiasi, ji išsiskirsto. Kai kas galvoja, kad tai ateities darbo modelis. Štai kai tokia grupė susiburia, reikalingas aukštas emocinis intelektas, kad užvestum šią grupę darbui, kad ji pasiektų reikiamus tikslus. Tam reikia įtakos, empatijos, lyderio savybių.
Beje, apie lyderystę. Yra daug knygų, kaip tapti lyderiu arba kaip jį atpažinti. Tačiau skaitant šią knygą (be abejo, Colemanas adresuoja tiems, kas nori tapti lyderiais), man pasirodė, kad autorius iš esmės kalba apie tai, kaip būti geru darbuotoju. Akivaizdu, jei darbuotojai yra neiciatyvūs, jei jų darbo diena prasideda nuo minčių, kaip nepadaryti, o ne ką ir kaip padaryti, tai tokių darbuotojų neikvėps joks lyderis.
Štai vienas įdomus tyrimas, kurį suradau šioje knygoje. Štai vaikams padėjo zefyrą ir pasakė: „Jei nori, gali šį zefyrą suvalgyti dabar iš karto, bet jei jo nesuvalgysi, kol aš būsiu išėjęs, po to galėsi gauti du“. Veni vaikai suvalgė iš karto, kiti kantriai laukė antrojo. Ir ką parodė istorija? Pasirodo, kantresnieji geriau baigė mokyklą, geriau įsitvirtino profesinėje srityje. Savikontrolė ir tikslo siekimas yra labai svarbu, jei to neturi darbuotojai – negi lyderis turi darbo vietą paversti psichologo kušete?
Man įdomiausias skyrius buvo apie bendradarbiavimą komandose. Pasirodo, kad grupėse besimokantys studentai išlaiko geriau nei pavieniui besimokantys patys gabiausi moksliukai. Tad kartu kažką bedarydami, žmonės geriau suvokia ir įsisavina naujus dalykus. Beje, kiekvienas iš mūsų puikiai žino, kaip daug priklauso nuo pačios grupės. Tikiuosi, kad daugeliui skaitančių teko laimė dirbti iniciatyvioje, uždegančioje komandoje. Tada kalnus gali nuversti. Ir priešingai – jei patenki tarp žmonių, pasikartosiu dar kartą, kurie nuo pat ryto galvoja, kaip nieko nepadarius, o ne ką ir kaip padarius, tuomet rezultatai būna itin prasti.
Galbūt kaip tik šioje grupės chemijoje ir slypi emocinio intelekto paslaptis?
Labai nemėgstu žmonių, kurie į darbą žiūri kaip į laiką, kurį reikia atkentėti, ir kuriam pasibaigus jau galima linksmintis.
Manau, jog tokie apgailėtini žmonės sudaro daugumą.
Manau, kad „emocinį intelektą“ derėtu pervardinti į „sugebėjimą bendrauti“. Taip būtų daug aiškiau.
Žinot posakį „pasitinka pagal rūbą, išlydi pagal protą“? Senovėje žmonės „protą“ siejo su bendravimo įgūdžiais, jiems nereikdavo spręsti visokių IQ ir EQ testų :)