Lie 8, 2009
VS: kodėl mums vadovauja tokie kvaili viršininkai? 1a dalis
Žmoniją – bent jau tą dalį, kuri turi viršininkus, – kankina amžinas klausimas: kodėl tas, kas man vadovauja yra žymiai kvailesnis už mane? Danielo Colemano knyga „Emocinis intelektas darbe“ (išleido leidykla „Presvika“) pateikia atsakymą. Žinoma, jei pasieksite 372 puslapį, kuriame ir parašyti šie išmintingi žodžiai: „ Daugelis knygiškai protingų, tačiau emocinio intelekto stokojančių žmonių galų gale dirba tiems, kurių IQ žemesnis, tačiau emocinio intelekto įgūdžiai pranašesni“.
Štai taip, – tie, kurie geriau moka patikti, įtikti, įtikinti, įkvėpti žmones, spręsti konfliktus, uždegti bendram tikslui, tie ir vadovauja.
Jei dar puikiai išmanai savo darbą, tai dar nereiškia, kad gali vadovauti įmonei ar grupei. Vieni net nesiveržia į vadovaujančius postus ir būna laimingi. Tiesa, jiems labai dažai reikia atsilaikyti prieš demoniškus vylius – pasiūlymus vadovauti, juk jie tokie geri savo srities profesionalai. Tačau esu matęs ne vieną situaciją, kai daugiau žinantis, greičiau galintis pastebėti sprendimus žmogus griežia dantį ant savo viršininko, nes šis tiek nesupranta, o vis tiek priima sprendimus. Tačiau tokie žmonės visiškai nesupranta, kad negali niekam vadovauti – netgi savo šuniui. Kol to nesupranta, labai dažnai savo protą panaudoja ne problemų sprendimui, bet problemų sukėlimui. Tokie žmonės tikra rakštis organizacijoje.
Šiaip emocinio intelekto pati idėja nėra nauja. Dar senelis Darvinas aiškino apie emocijų svarbą siekiant išgyventi. Vėliau, kaip žinome, psichologijos moksle, kalbant apie intelektą buvo pabrėžiamos kognityviniai aspektai (kaip žmonės sprendžia problemas, kaip logiškai išnarsto užduotis, koie jų atmintis ir pan.)
Tačiau labai greitai kai kurie mokslininkai suprato, kad intelektas vien tuo neapsiriboja. Štai toks E. L. Thorndike‘as jau 1920 metais naudojo „socialinio intelekto“ terminą, kuriuo apibrėžė kitų žmonių supratimo bei vadovavimo jiems įgūdžius.
Teigiama, kad pirmasis „emocinio intelekto“ sąvoką pavartojo Wayne‘as Payne’as savo daktarinėje disertacijoje.
Na, o išpopuliarino, aišku, Colemanas. Danielo Colemano nereikia pristatinėti – jo dėka (aišku, ne jis vienas rašo apie emocinį intelektą) tiek daug kalbama apie emocinį intelektą ir praprusę vadybininkai vieni kitiems nustatinėja, kas turi to emocinio intelekto, o kam jo trūksta (tikrai nemeluoju, – pora kartų girdėjau iš savo pažįstamų, jog jiems jų viršininkai diaganozavo emocinio intelekto trūkumą; tiesa, dėl to jie per daug nepergyveno, tačiau pagalvokime, kaip jie jaustųsi, jei jiems būtų „diagnozavę“ žemą IQ lygį – jie tikrai artimiausią savaitgalį būtų paskandinę alkoholyje).
Kas tas emocinis intelektas pagal Colemaną? Tas toks šiais laikais populiarus dalykas apima penkias sritis. Pirmiausia tai savivoka. Turi susigaudyti savo jausmuose, suprasti, dėl ko pyksti ar džiaugiesi. Kai suvoki, ką jauti, gali tuo pasinaudoti ir nukreipti reikiama linkme. Kitaip tariant, lengviau galėsi manipuliuoti savimi.
Toliau eina savireguliacija. Negalima neigiamoms nuotaikoms duoti laisvę. Yra užduotis, kurias privalu įgyvendinti. Tos emocijos, kurios tam trukdo, jas privalu sutramdyti.
Trečia – motyvacija: savo pomėgių panaudojimas savęs išjudinimui ir nukreipimui savo tiklsų.
Šios trys sritys apibrėžė tai, kaip žmogus tvarkosi pats su savimi, kitos dv isritys apibrėžia jo sugebėjimus bendrauti su kitais žmonėmis.
Tad ketvirta sritis – empatija: atjauta, įsijautimas į kitų žmonių emocinę būseną, gebėjimas imtis jų požiūrio.
Ir penktoji sritis – visuomeniniai įgūdžiai: tinkamas emocijų valdymas bendraujant ir tikslus visuomeninių situacijų bei tinklų perpratimas.
o atveju tiksliau būtų kalbėti apie visuomeninį intelektą. Apie tai Colemanas irgi knygą yra parašęs. Ką gi, teks ir jos imtis.
Savukynas filosofiškas ir įdomus
O, emocinis intelektas gali būti pamatuotas ar jį iš akies sprendžia aukštesnes pareigas užimantis žmogus?
IQ ir sėkmingumas gyvenime priklauso nuo daug ko – tame tarpe ir to, kokioje šeimoje tu augai, t,y, ar išmokai kovoti už save ar esi prisitaikelis ir pan. IQ gali būti vienodas – žmonės kardinaliai priešingi. Kažkada po I Pasaulinio karo psichologas vardu Lewis Terman buvo labai pasinešęs į genijų vaikų studijas (taip vadinamieji Termites) ir stebėjo tūkstančių vaikų, kurių IQ virš 140, gyvenimus. Galiausiai paaiškėjo, kad tie skaičiai nenusitransliuoja į gyvenimo sėkmingumą, t.y. galutiniam rezultate tai būna žmonės turintys tokius pačius gyvenimus, kaip ir kiti. Nebuvo tarp jo tiriamųjų Nobelio premijos laureatų, tačiau Nobelio premijos laureatų buvo tarp vaikų, kurie nepateko į jo mokyklą, nes jų IQ buvo per mažas.
Kažkas vėliau pastebėjo, kad yra tam tikros IQ pakopos/ribos, kurias peržengus IQ neturi esminės įtakos – jeigu tavo IQ yra 120, o kažkieno kito 150, 170, etc. tai jau labai neapčiuopiami skirtumai, skirtingai nei lyginant tą, kurio IQ 70 su to, kurio 100. Čia, kaip krepšinyje (palyginimas iš labai rekomenduotinos Gladwell’o knygos “Outliers”) – yra tam tikras ūgis, kuris reikalingas sėkmingai karjerai (1.80-85? Aišku pagerbiant tokius veikėjus, kaip Spud Webb su 1.70 laimėjusiu NBA dėjimo į krepšį turnyrą), tačiau, jeigu esi reikalingose ribose, tavo, kaip žaidėjo, gerumą apsprendžia kiti faktoriai.
Žinios, žinojimas nėra viskas. Gal todėl visada labai skeptiškai žiūriu į įvairius agentūrų know-how, nes jų panaudojimo efektyvumas priklauso ne nuo jų buvimo/žinojimo, bet to, kas jais naudojasi. Tik kaip sužinoti, kas per žmogus jais naudojasi?
Jei teisingai supratau autoriu, sekmingiau veikia tie padaliniai arba organizacijos, kurioms vadovauja vidutinio IQ prisitaikelis-pataikunas-prasistumelis-veidmainys-padlaizys ir kurio pavaldiniai yra zemesnio IQ prisitaikeliai-pataikunai-prasistumeliai-veidmainiai-padlaiziai?
Medikai, nereikia taip “užaštrinti” ir daryti tokias išvestines. Tiesiog žinios dar neliudija apie sugebėjimą gerai vadovauti, kvėpti.
VS, gal turejai omenyje Daniel Goleman, o ne Coleman? :)