Dansu Dansu

Paaugliai? Jaunimas? Ne, atkerta “Nielsen”. Daugiausiai laiko internete praleidžia brandi publika. Štai ištrauka iš šviežiausios tyrimų kompanijos studijos. Būtų labai įdomu palyginti su situacija Lietuvoje.

Neslėpsiu, pavadinimą šiai žinutei pasufleravo populiari knyga apie veiklią, du vaikus auginančią karjeristę moterį, kuriai kartais tenka viduryje nakties virtuvėje kočėlu daužyti pirktinius keksiukus, kad šie atrodytų kaip naminiai… Bet ne apie moteris kalba šįkart. Pradžiai – apie alų.

Lietuvoje nuo seno puoselėjamos alaus gamybos tradicijos, tačiau alaus pasiūla yra gana menka – rinkoje dominuoja pasaulinių konglomeratų nariai, siūlantys gana aukštos kainos prekę. Šiandien apsilankius finansinių naujienų puslapyje dėmesį patraukė žinia: čekų “Chodovar” pradėjo gaminti alų Lietuvoje. Pasirodo, Lietuva tapo pirmąja šalimi, kur čekai plėtrą vykdo licencijų principu. Pagal čekiškas tradicijas alų virs garsaus alaus krašto, dar kitaip vadinamu Biržais, alaus darykla “Ponoras”. Čekai bene pirmieji užuodė galimybę atkovoti rinkos dalį iš stambiųjų, atkreipkite dėmesį į pilstomą alų Vilniaus baruose - “Švyturys” nyksta!

Įdomu, kad naują verslą pristato “Ponoro” bendrasavininku prisistantis Pranas Kuisys, kuris ką tik į gyvenimą paleido Olialia kompiuterius ir kolos skonio gėrimus, patirties spėjo pasisemti labai didelėje alaus darykloje ir dar kažkada pardavinėjo mobiliojo ryšio paslaugas. Atrodo, šiam žmogui idėjų niekada netrūksta. Ar ateityje Prano alaus darykla išvirs Olialia alaus? Nenustebčiau, jeigu gausime ir labiau netikėtų sprendimų. Šis rinkodaros asas manęs nebestebina nuo to momento, kai mačiau jį vienoje Palangos kavinėje: vienoje rankoje – veikiantis telefonas, kitoje – sriubos šaukštas, aplinkui zuja tuzinas alkanų vaikų, o žmogus sau ramiausiai ruošia rinkodaros biudžetą….

Warc.com praėjusią savaitę pasirodė straipsnis apie, tai, kad reklama gali turėti teigiamos naudos ilguoju laikotarpiu, tačiau reklamos veiksmingumas trumpuoju laikotarpiu ir konkurentų veikla yra “key factors achieving this result”.

Antras vertas paminėjimo faktas – “continuity” media strategija duoda daugiau naudos nei “bursts”.

Nieko naujo iš šio straipsnio nesužinojome, bet bent jau pasitvirtinome, kad reklama veikia.

Jeigu įdomu, daugiau yra čia.

Perskaičiau uagadugu komentarą J.Razmai. Puikus rašinys, tik su juo ne visai sutinku. Ilgai galvojau, kodėl gi, tai ir įrašas išėjo netrumpas – meldžiu atleidimo tų, kurie pavargs skaitydami.

Pradėkim nuo kelių pavyzdžių iš realaus gyvenimo.

Prieš metus mano mamai šovė į galvą susiremontuoti butą. Kodėl gi ne? Pasikvietė vyrukus, kurie tvarkė kaimyno būstą. Susiplanavo, susitarė. Pradėjo darbus. Žadėjo baigti per porą savaičių.

Po trijų mėnesių mama spjaudėsi. Vyrukai dirbo neblogai, bet tik tada, kai gaudavo išgert. Gavę kitą užsakymą, galėjo dingt mėnesiui – namuose visą tą laiką tekdavo žirgliot per paliktus puodus su dažais ir statybines medžiagas. Vėliau paaiškėjo, kad dalį tų medžiagų ir pavogė. Kaimynui, kuris badė pirštu į broką, į sieną įmūrijo kiaušinį. Atradęs smarvės šaltinį kaimynas išmalė vienam vyrukui snukį ir nuleido nuo laiptų. Bet tai ką – užsakymų kiek tik nori, ar ne?

Šiemet mama nusprendė sutvarkyti pridarytą broką ir papildyti interjerą dar keliom smulkmenom. Pasisamdė kitus statybininkus. Kai klausiau, kaip sekasi, negalėjo atsistebėti: vaikinai darbavosi taip, kaip ji gyvenime nematė statybininkų dirbant. Ateidavo sutartu laiku. Padarydavo sutartus darbus. Davė nuolaidą. Negėrė ir baigę darbus iššveitė visas pakampes. Mama kraipė galvą ir tyliai, kad niekas neišgirstų, džiaugėsi krize.

O va kitas pavyzdys. Firma teikia projektavimo ir konsultacijų paslaugas. Na, jei tu nori statyti fabriką ar kokią ten kiaulidę, ar autoservisą – išvaduos tave nuo beprotiško gavos skausmo derinant visus projektus, taršos leidimus, kitus popierius, be kurių nė iš vietos. Na, bent teoriškai išvaduos.

Nes praktikoje firma užsakymų turi kaip šieno, todėl žada nerealius terminus. Jiems suėjus, firmos vadovas nekelia ragelio, nereaguoja į klientų laiškus, galiausiai darbus padaro vidutiniškai vėluodamas porą mėnesių. Kartais ilgiau. Klientas, kol popierių neturi, nieko daryti negali – visi planai tempiasi, tik bankas pareigingai skaičiuoja paskolos procentukus. Projektavimo ir konsultacijų paslaugų firmos vadui vienodai – jis dirba pigiau nei konkurentai, tai klientai ir taip šniūrais eina. Tiksliau, ėjo. Dabar naujų klientų nėr, o seniems paskambint neišeina. Iškeiks. Vadas sėdi, irgi keikiasi – klientų, krizės ir Kubiliaus adresais. Pavyzdys neišgavotas.

Reik dar? Va kita įmonė, savo, beje, srities lyderė Lietuvoj. Prieš jus – Departamentas iš -niolikos žmonių. Su klientais bendrauja griežtai tik departamento vadovė. Ji ir užsakymus priima, ir rezultatus pristato. Bet pas klientus nevažiuoja ir aktyvių pardavimų nedaro jokių – tai klientai eina pas ją. Nes firma – savo srities lyderė. Gi darbuotojai tik įgyvendina tai, kas jiems liepta. Mat vadovė bijo, kad, neduokdie, kuris nors darbuotojas susipažins su klientais ir dar, žiūrėk, išsives juos pas konkurentus. Arba savo bizniuką įkurs.

Kol už lango 2007-ieji, viskas OK. O šiandien klientai už durų nebesistumdo. Vadovei – valerijonas ir nesibaigiantys strateginiai meetai, meetų tema – „Ką darom”. Darbuotojams – po lapelį. „Kalta krizė”, – sako. Aha…

O va dar. Nedarbas, sakote? Trūksta pasiūlymų? Štai vienas pilietis problemą sprendė išsiuntęs du šimtus CV. Darbą gavo. O štai vieno iš darbdavių požiūris, išsakytas komentaruose prie minėto piliečio įrašo- pacituosiu jį visą, labai jau patiko:

Neseniai ieškojome 6 darbuotojų. Problema, ta kad iš maždaug 50 CV tik 3-6 normaliai parašytos ir be gramatinių klaidų. Kai kurios CV parašytos normaliai, bet laiško tekstas skamba:
“Labas, rasau del darbo prsegu cv” be jokio parašo, net vardo nėra.
Arba laiškas be jokio teksto tik prisegtas failas. Gavome per 2 savaites apie 300 CV . Normaliai parašytų galbūt apie 20, iš jų tinkamų pagal CV aprašymą mūsų darbui apie 7. Taip , kad svarbiausiai pasistengti reikėtų parašyti bent jau be gramatinių klaidų ;). Sėkmės.

Ir negaliu ginčytis. Pats esu samdinys, bet teko ir man atrinkinėt darbuotojus. Įspūdžiai tie patys.

Tai tol, kol darbo jėgos trūko, toks požiūris buvo OK. Dabar jau nebe, bet nemanau, kad čia valdžia kuo nors padės.

Beje, apie valdžią. Tą pačią, kuri pakėlė mokesčius ir baigia jais užsmauti visą verslą. Pasirodo, jie, tie mokesčiai, pusantro karto mažesni nei tarkim Danijoje ir artimi Rumunijai. Keista, ką? Danai moka didžiausius mokesčius ES ir kažkaip sugeba sukonkuruot su mumis. Sėkmingai, beje, konkuruoja gyvatės danai, tuoj vien daniškas kiaules ir ėsim. Ir gyvena neblogai. O rumunai su mumis kažkaip nekonkuruoja. Ir gyvenimo kokybe nesigiria. Jų, kaip ir mūsų, verslą mokesčiai žlugdo. Užtat danų – ne.

Dar PVM didinam.Viskas, ragai, Arnas emigraciją prognozuoja. Teisingai, beje, prognozuoja, išvažiuos tauta. O, tiesa, kur važiuot? Nes, kaip sako Eurostatas,

The overall tax ratio in the euro area2 (EA16) was 40.4% in 2007, and also rose slightly from 40.3% in 2006. Since 2000, taxes in the euro area have followed a similar trend to the EU27, although at a slightly higher level.

In comparison with the rest of the world, the EU27 tax ratio remains generally high, exceeding those of the USA and Japan by some 12 percentage points. However, the tax burden varies significantly between Member States, ranging in 2007 from less than 30% in Romania and Slovakia (both 29.4%) and Lithuania (29.9%), to a little less than 50% in Denmark (48.7%) and Sweden (48.3%).

Galim nelabai sunkiai suskaičiuot. Jei JAV mokesčių našta apytiksliai 12 proc. punktų mažesnė nei 40,4 proc. siekiantis, išeina, kad amerikonai moka panašius mokesčius kaip lietuviai. Pakėlę PVM amerikonus apšoksim, bet ES vidurkio is tiek nesieksim. Londons nevež, NiūJuorks vež.

O štai mokesčiai nuo kapitalo – tie, kuriuos moka verslas, o ne samdomi darbuotojai – dar įdomiau atrodo. Danijoje jie siekia 44,9 proc. Liberalizmo tėvynėje ir ES kapitalizmo tvirtovėje D.Britanijoje jie kiek mažesni – 42,7 proc. Na, o mūsų padangėje – vos 12,1 proc. Kaip beskaičiuotum – 3,5 karto mažiau. Bet britams tai netrukdo Londoną tituluot vienu iš pasaulinių kapitalo centrų. O pas mus mokesčiai verslą smaugia, emigruojam dėl to. Į Londoną.

Tiesa, mokėdami didesnius mokesčius danai ir britai kiek daugiau skiria ir pensijoms, biudžetininkų atlyginimams ir valstybės infrastruktūrai. Pensijos, atlyginimai ir infrastruktūrą plėtojančių įmonių algos eina kur? Pasufleruosiu: į prekybos centrus, į vaistines, į mokesčius už paslaugas ir panašius dalykus. Į kirpyklas – tas pačias, kurios Lietuvoj bankrutuoja. Ir fiodorams, kurių bizniai Lietuvoj šūdais plaukia Vilnele. Ir mamoms, kurios Lietuvoj prie Vyriausybės mitinguoja.

Tai ir suki žmogus galvą – gerai tie didesni mokesčiai ar ne visai.

Va kad ir komunikacijos rinką paėmus. Reklamos, PR’o, planavimo, žiniasklaidos. Tą pačią, kur iki šiol visi buvo nerealūs kūrėjai ir dirbo pagal autorinius honorarus. Lygiai tuos pačius, kuriuos tarkim J.Marcinkevičius gauna. Tik J.Marcinkevičiui ar kokiam nors kompozitoriui nekuria niekas darbo vietų – kiek žmogus prirašo knygų, kiek išleidžia, tiek turi. Nėra įkvėpimo ar talento – ir dantys ant lentynos. O žurnalistai ar kopyraiteriai kasdien savo tekstukus bubina.

Makroekonominį tokių honorarinių darbų rezultatą neblogai aprašė A.Maldeikienė - iš dūšios rekomenduoju. Mikroekonomikoje apie jį gali pasisakyti tie, kurie dirbo gaudami minimumą + honorarus. Aišku, kai tu jau kietas projektų vadovas ir tau tarkim 22 metai, tai visokios pensijos ir panašūs dalykai vienodai. Bet kažkodėl sulaukę kokių 30+ metų, nusprendę turėti vaikų ar ilgesniam laikui patekę į ligoninę žmonės dažnai keičia nuomonę apie socialines garantijas.

Todėl tai, kad autorinės sutartys suvienodintos su normaliu darbu, yra vienas geriausių dalykų, ką šita Vyriausybė padarė. Jo, pjauna mokesčiai. Bet kodėl kreatyvą jie turi pjauti mažiau, nei valytoją, kuri šveičia to kreatyvo ofisą?

Apibendrinant – kažkaip per daug žmonių šitoj šaly vis dar galvoja, kad kažkas kažką jiems turi duot. Nebūtinai valdžia, beje. Darbuotojai, siunčiantys šūdinus CV, kažkodėl galvoja, kad darbas jiems turi duot gerą algą, ratus, laptopą ir dar kažką. Darbdavys kažkodėl galvoja, kad klientai turi jam duot gerų užsakymų ir neknist proto. Bankai nori garantijų iš valstybės, ir bankų skolininkai nori garantijų iš valstybės, ir dar NT vystytojai, nesusitariantys nei su vienais, nei su kitais, nori iškišt savo brokuotas pašiūres valstybei.

Pilnai sutinku su Arnu, kad visokiausio plauko biurokratų pas mus pernelyg daug. Kad pradėt verslą kainuoja daugiau nervų ir jėgų nei išlaikyt. Ir kad sutvarkius visus brūzgynus, truputį lengviau visi pradėtume kvėpuot. O dar jei ir viešuosiuose pirkimuose tvarką įvestume…

Bet nemaža dalis problemos yra ir mūsų galvose. Bent jau čia susitvarkyt galim nelaukdami Kubiliaus saulėlydžių.

Universitete mums dėstė “ekonomikos kiekybinę analizę”. Studentų gerbiamas ir mėgstamas p. Linas Čekanavičius mokė kaip apskaičiuoti optimalų svečių viešbutyje skaičių, kaip jis pakis, pakilus kainai ar atvirkščiai. Ieškojome optimalios kainodaros, kuriai esant viešbutis bus pelningiausias. Buvo pavyzdžių su keleiviniais lėktuvais ir net karo laivais.

Siūlau Vyriausybės nariams pasisamdyti p. L. Čekanavičių arba patiems eiti į universitetą pasimokyti. Elementaru: jei yra veiksmas, bus ir atoveiksmis, nes rinka negali niekaip nereaguoti į mokestinius pokyčius. Štai pats paprasčiausias pavyzdys kokį poveikį turės PVM padidinimas rugpjūtį. Viena gerai žinoma tarptautinė kompanija biudžetus planuoja (jau yra suplanavusi (!)) su vienu PVM (18%). Tačiau augant PVM, marketingo biudžetas nesikeičia. Atitinkamais dydžiais mažėja kompanijos išlaidos ir skiriami pinigai partneriams Lietuvoje. Tad šiems tenka mažiau, o tada jau grandinė – mažesni atlyginimai, mažiau sumokama pelno mokesčio ir t.t. Nėra ko stebėtis, turime neišvengiamą reakciją.

Dar kartą paminėsiu Uagadugu įrašą, kuriame autorius paprastai pateikia rinkos atoveiksmį smulkaus verslo lygyje. Skaičiau ir darėsi pikta. Pirmas darbas, ką privalu nuveikti prieš didinant mokesčius, maksimaliai supaprastinti privataus verslo ir pradedančiųjų (start-up’ų) sąlygas. Paprasta: didini mokesčius – mažėja infliacija, bet daugėja bedarbių. Bedarbiai ieškos galimybių dirbti, todėl turime jiems padėti kurti savo verslus ar dirbti privačiai. Dabar vis dar turime krūvą barjerų.

Štai draugas prieš kelias dienas įregistravo naują įmonę. Nekalbant apie mokesčius už įvairius registravimus, įmonėje privalus direktorius ir buhalteris, nes pats savininkas dirbti atsisakęs atlygio negali. Ir jau reikia mokėti mokesčius, nors pajamų dar nėra. Jei ne pasamdytas teisininkas, draugas įmonės dar ilgai nebūtų atidaręs. Tokia tvarka kitus tik atbaido nuo privataus verslo.

Kubilius sako, kad sutaupyti nebėra kur, liko tik mokytojai ir motinos. Štai p. Andriau jums idėja: mūsų finansininkas įvairioms institucijoms siunčia ataskaitas: statistikos departamentas, Sodra, mokesčių inspekcija ir dar kažkas. Visiems reikalingi tie patys duomenys, tačiau visų institucijų ataskaitų formos yra skirtingos. Kiek išleidžiama pinigų ir laiko tų pačių duomenų administravimui visose tose institucijose? Kodėl nepadarius vienos bendros formos? Neabejoju, kad skaitytojai panašių “keistų” sistemų valstybės administravimo aparate pateiks daug daugiau. Apie tokį taupymą kalbame, p. Kubiliau? Reikia reorganizuoti struktūras. Ir greitai.

Negaliu nepaminėti staiga reklamos rinkoje išpopuliarėjusios Konkurencijos tarybos sprendimo: neįrodyta “skriauda” rinkai už 3000 Lt (arba iš vis netaikius jokio mokesčio) baudžiama šimtatūkstantinėmis baudomis. Tuo tarpu Seimo nariai valstybės pinigus leidžiantys asmeninėms reikmėms atsiperka Salamakino “nu nu nu”… Sklando kalbos, kad Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas p. Glaveckas kas savaitę skambina tarybai ir klausia “kas sekantis eilėje? Nesurenkam biudžeto”. Šiandien KT tiria jau ir draudikus, ir taksistus, ir renginių organizatorius.

Nusivylimas ir bejėgiškumas – tokios nuotaikos tokiais veiksmais yra gimdomos visuomenėje. Valstybės konkurencingumas pirmiausia slypi žmonių sąmonėje, kiek jie tiki savimi dabar. Toks nusiteikimas galimas, tik jei žmogus jaučiasi saugus. O kaip tik saugumo jausmas šiandien silpninamas.

Puikus Uagadugu įrašas apie šešėlinį verslą. Beje, galetų J. Razma (arba A. Kubilius) savo lešomis atidaryti nedidelę kavinę ir testuoti kaip sekasi skirtingose mokestinėse aplinkose. Sužinotų daug įdomių dalykų.

Ne, vienintelė Lietuvoje Kanų Liūtą turinti agentūra Trendmark, nepaskelbė atvirų durų dienos, savo liūtą “pasimatuoti” galite internete. Naudojant papildytos realybės technologijas (augmented reality) galite žaisti, matuotis įvairius daiktus – papuošalus, siuntinių dėžes ir t.t. O štai Kanų liūtą rasime adresu Hold your Lion. Belgų žurnalas “Pub” viršelyje išspausdino papildytos realybės liūto logo (tokį patį galite parsisiųsti ir iš tinklapio), tereikia tinklapyje, įjungus savo internetinę kamerą, prieš ją palaikyti išspausdintą logo – ir liūtas jau Jūsų rankose.

Kai kurioms agentūros tai vienintelis šansas “paturėti” liūtą. O ir šiaip, įdomu, kas Lietuvoje pirmasis panaudos šią naują madingą technologiją? :)

Vakar mūsų žiniakslaidos padangėj įvyko neeilinis įvykis.  “Lietuvos ryto” akcininku tapo “Snoras Media Investicijos”, priklausančios to paties pavadinimo bankui.

Žinia įdomi dėl kelių dalykų.

Pirmas įspūdis – krizė žiniasklaidą įvarė į kampą. Taip stipriai, kad ši pasirengusi parsiduoti pirmam pasitaikiusiam.

Bet tada pagalvoji: o kodėl  verslininkai kiša ten krūvą pinigų? Gal todėl, kad mato gerą progą užsidirbti?

Taigi šis sandėris labai gerai atskleidžia ir stipriąsias “Lietuvos ryto” puses. Jei ši žiniasklaidos grupė neturėtų perspektyvų atsitiesti po krizės, niekas į juos neinvestuotų. Kaip kad, nepaisant spėlionių, neinvestuoja į “Diena Media” grupę.

Kitas dalykas – sandėris neišvengiamai sukels krūvą teisinių diskusijų. LR Visuomenės informavimo įstatymo 22-o straipsnio 6 punktas griežtas:

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais

Priminsiu, kad viešosios informacijos rengėjas yra

transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją.

“Snoras”  šiuo atveju apšoka įstatymą – perka juk ne jis, o jo įmonė. Tačiau įstatyme ši nuostata įrašyta ne šiaip sau: teisės akto rengėjai numatė, kad didžiulę ekonominę įtaką turintys bankai, įgavę dar ir žiniasklaidos priemones, taps pernelyg įtakingi. Na, o kad “Snoras Media Investicijos” nebus pasirengęs klausyti banko savininkų ištemptom ausim, tikėtis sunku.

Trečias įdomus dalykas – “Lietuvos ryto” perspektyvos.  Čia galimi iš esmės du keliai, ir per kokius metus pamatysim, kuriuo iš jų ši grupė pasuks.

Vienas kelias – liūdnasis. Jei “Snoras” perka “Lietuvos ryto” akcijas norėdamas politinės įtakos, tai šiai žiniasklaidos grupei taps storu vinimi į karstą. Reikia pavyzdžių? Paskaitykit “Lietuvos aidą”, kuris savo metu buvo populiariausias šalyje. Iki tol, kol netapo atvirai šališku.

Kitas kelias – daugiau optimistinis. Jei “Snoras” akcijas įsigijo norėdamas užsidirbti, tai įsileidęs investuotoją “Lietuvos rytas” anksčiausiai įveiks problemas, su kuriomis susiduria visa be išimties žiniasklaida, ir gerokai sustiprės. O kartu taps objektyvesnis ir patrauklesnis skaitytojams – juk investuotojai, jei norės grąžos, turės rūpintis grupės plėtra.  Taigi ir objektyvumu, ir kokybe, ir panašiais dalykais.

Kadangi esame labai socialiai atsakingi šiukšlių rūšiuotojai (mainais už ramybę gainiojant 3 litrus Vilniaus kamščiuose), negalime nutylėti ir nepakviesti į:

Visą liepos mėnesį Vilniuje įsikūrusioje Eko laboratorijoje vyks kūrybiniai bandymai: nauji daiktai bus kuriami iš senų medžiagų ir atliekų. Visus, norinčius dalyvauti, organizatoriai kviečia registruotis info@ekolaboratorija.lt iki birželio pabaigos. O tuo tarpu jau parengti prizai, kurie lauks kūrybingiausių dirbtuvių dalyvių. Geriausi eko menininkai bus apdovanoti aplinkai draugiškomis dovanomis.

Už projekto, jeigu neklystu, nesislepia joks komercinis sponsorius. Daugiau info yra čia. O štai ką galima pasigaminti iš seno reklaminio tento: