Dansu Dansu

Na va, mano mėnesinis žurnalas tapo lieknesnis: klijavimą pakeitė tiesiog segimas. Nežinantiems galima pasakyti, kad žurnalai ir leidiniai klijuojami, kuomet segimas dėl lapų kiekio nebeįmanomas, nes pučiasi. Šiandien visi gavome segtą “klasę”:

Labai geras įrašas Denverio (USA) reklamos agentūros bloge “The Denver Egotist“. Esmė tokia: reklamos žmonės mėgsta papasakoti visiems, kas nori klausyti, kad klientai nesiryžta drąsioms idėjoms. Vietoj to, kad rinktųsi sprendimus, kurie atkreptų visų dėmesį, klientai dažniau renkasi vidutiniškus, šimtą kartų kažkur matytus variantus.   

Ir štai čia įrašo autorius, kuris yra iš agentūros kūrybininkų tarpo, užduoda klausimą – “O jeigu tau tektų investuoti savo pinigus ir dalintumeisi su klientu kampanijos riziką, ar būtum toks pats drąsus su savo kūrybiniais sprendimais?” Kai tau duoda pinigų kazino, jų išleisti negaila. O kaip su savais? Autorius pateikia pavyzdžių kai agentūros iš tiesų investuodavo ir uždarbį pasiimdavo tik tada, jeigu kampanija pasisekdavo. 

Įdomu, ar yra buvę tokių atvejų Lietuvoje? Iš tiesų, gal galėtų atsirasti agentūrų, kurios ne tik deklaruotų, kad reikia drąsos, o drąsiai prisiimtų kampanijos sėkmės arba nesėkmės dalį. 

So next time you’re bitching out the client for being a spineless wonder, step back and think for a second. Would you finance your own creative campaign? Would you pay for it exactly the way it is, with no changes? Sometimes, the answer will be yes. But more often, you’ll rethink your incredible creative to make sure it actually does its job.

Iš galvos neišeina frazė, perskaityta “Admap” žurnale: 

Internet is rather a technology, rather than a single medium, while TV is largely about content, not one exclusive form of distribution. Put them together and you’ve got an exciting new world for TV to colonize.

Jeigu savo artimo paklaustum apie tai, ar gamta jam rūpi, išgirstum, kad labai. Jeigu to paklaustum po praėjusių metų šiukšlių rinkimo akcijos “Darom 2008″, dar išgirstum ir apgailestavimą, kad nepavyko sudalyvauti, nors labai norėjosi. 

Ką gi, prabėgo metai, bet vaizdas, panašu, nepagerėjo. Kol kas į akciją “Darom 2009“, kuri vyks balandžio 18, užsiregistravo tik apie 6’000 dalyvių. Iš jų ateis pusė. Apgailėtinai mažai, žinant, kad Lietuvoje gyvena virš 3 mln. žmonių. Nebent daug kas nematė reikalo registruotis, tačiau pasirodys 04.18. 

Aplink visi susirūpinę atliekų rūšiavimu. Įmonės deklaruoja, kad rūpinasi gamta. Bet kai ateina laikas tai įrodyti darbais, kai prireikia išlįsti iš komforto zonos (vargo nesukeliantis maišelio išmetimas į atitinkamą konteinerį) ir padaryti daugiau, daug kas magiškai dingsta į krūmus. Taigi, daug kam ekologija nė velnio neįdomi. Tai, ką matome – tik žiniasklaidos sukurtas buzzas, kuris neturi pagrindo. O tie, kurie demonstruoja rūpestį bent jau kalbomis, matyt, galvoja, kad viską turi sutvarkyti valdžia, o ne mes patys. Ir vėl ras pasiteisinimą kodėl negalėjo rinkti šiukšlių. Ir dar. Visuomenė vis dar neišsiugdė supratimo, kad reikia imti reikalus į savo rankas. Geriau emigruoti.

Beje, kokia įmonė Lietuvoje yra žaliausia? “IKI”. Tai – vienintelis pagrindinis rėmėjas. Kitų panašaus dydžio ir galimybių partnerių daugiau nėra. Tiesa, yra “Teo”, tik nelabai aišku kas slepiasi po pavadinimu “Socialinis partneris”.

O kur reklamos agentūros, kurių tarpe, atrodytų, netrūksta žaliųjų vertybių propaguotojų? Kodėl niekas akcijai nesukūrė pribloškiančios reklamos arba bent jau neparašė neatremiamo skelbimo teksto (dabartinis yra labai, labai tobulintinas).

Beje, balandžio 18 dieną, suskaičiavus visus oficialiame akcijos tinklalapyje www.darom09.lt užsiregistravusius asmenis, bus pasodintas galutiniam dalyvių skaičiui lygus medelių kiekis. Aš norėčiau, kad man pasodintų maumedį.

Rinkoje seniai sklando kalbos apie leidybos namų Santa bankrotą. Kas laukia žurnalų Shape ir Playboy buvo tik spėliojama. Dansu pasiekė gandas, kad Playboy artimiausiu metu ketinamas parduoti, o potencialiausias pirkėjas – MG Baltic. Panašu, kad MG Baltic priklausanti leidykla Neo-Press tuoj turės dar vieną “naują” leidinį.

P.S. Shape, deja, laukia graudesnis likimas…

Olandų reklamos agentūra sugalvojo būdą tai įgyvendinti ir tuo pačiu pareklamuoti sporto klubą Fitness First:

Plečiame “Dansu Dansu” ribas ir pabandysime laiks nuo laiko pristatyti naujai užgimusį verslą, kurio drąsiai imasi aktyvūs žmonės. Mums įdomūs pradedantys nuo nulio ir ėmęsi naujo “bizo” (business) su savo idėja. Bus džiugu, jei naujokai komentaruose sulauks palaikymo, patarimų ir konstruktyvios kritikos, o gal ir gerų partnerių ar klientų. Jei žinote ar pažįstate ką nors, kas daro įdomų ir naują verslą, mestelkite trumpą aprašymą ir kontaktą į party@dansu.lt

Neseniai Lietuvoje startavo naujas internetinis projektas eguru.lt, kuriame talpinami video patarimai. Iš tiesų, kiekvienas patarimas yra iliustruojamas lakonišku video, o temos įvairios. Mus labiausiai nudžiugino Andy Hernandez nūdlų receptai – WOO virtuvė namuose. Eguru.lt idėjos autorės ir projekto varikliai – Lina Pliuraitė ir Giedrė Stabingytė. Abi prieš kurį laiką dirbo reklamos agentūroje “Ogilvy” (tuometinėje “Saatchi&Saatchi”) – pagaliau reklamščikai atidaro ne barą.

Apie tai, kokia yra portalo verslo vizija, paprašėme atsakyti pačių įkūrėjų.

Eguru.lt: Lina Pliuraitė (iš kairės) ir Giedrė Stabingytė

DD: Kaip kilo eguru.lt idėja?

Eguru.lt: Idėja kilo mums su Giedre. Nuolat susidurdavome su tuo, kad neturime laiko, bet norime visko daug sužinoti. O internete sunku atsirinkti kas gerai, o kas ne. Į seminarus vaikščioti nėra pinigų ir nepakanka laiko. Taip ir sugalvojome, kad reikia padaryti tinklapį, kuriame sudėtumee visus guru, kurie atsakys į rūpimus klausimus.

Jei planuoji eiti į vakarėlį, tai gali sužinoti kokį ir kaip makiažą pasidaryti, kaip rūbus suderinti, ką dovanoti ir t.t. Mums labai pasisekė, nes prisikalbinome labai žinomus guru: Owena Fitzpatriką (jis nesenai buvo LT), jis yra vienas nerealiausių NLP specialistų, Mark’ą Lucina – pataria kaip atpažinti žmogų iš veido ir kūno, dizainerę Januškevičiūtę, Daiktų viešbutį ir t.t.

DD: Kas yra verslo savininkai? Koks darbo modelis?

E guru: Verslo savininkai esame mes su Giedre. Turime 60% akcijų. Dirba tokia komanda: IT partneriai, keletas gamybos įmonių (filmuoja klipukus) ir dar trys žmonės.

DD: Iš ko pajamos ir kaip planuojate uždirbti? Bandysite integruoti ženklus į turinį ar užversite “baneriais”?

Eguru: viskas bus skaidru, o pinigus planuojame uždirbti taip:

a) iš produktų talpinimo filmukuose (tarkime kaip išsirinkti automobilį, kaip jį prižiūrėti, į ką kreipti dėmesį per bandomąjį važiavimą ir viską rodytume su vienu konkrečiu automobiliu. Kitas pavyzdys: kaip pasidaryti makiaža ir rodytume su konkrečia kosmetika.
b) iš trumpų reklamos siužetų prieš video patarimą – klientas galės pasirinkti jam tinkamą turinį. Tarkime, kosmetika prieš makiažo filmukus.
c) bus kaičiosios nuorodos – “baneriai”.

Žinoma, turinys vartotojams bus nemokamas.

DD: kokia eguru.lt vizija per artimiausius, tarkim, 5 metus?

Svajonių daug, o štai, ko tikrai sieksime: a) planuojame ta pati eguru.lt puslapį paleisti Lenkijoje, Estijoje ir Latvijoje, b) sukaupti didelę filmukų duombazę ir c) tapti nr. 1 patarimų portalu Lietuvoje. Kai tik žmogui reikia, jis lenda ieškoti patarimo į eguru.lt

Išėjo ne itin kokybiškas paveiksliukas, tačiau pagrindinis dalykas yra stačiakampiu pažymėtame tekste. Įdomu, kaip teko jaustis reklamos užsakovui ir media agentūrai (neabejoju, kad jiems teko pasiaiškinti už “tokį” planavimą) pamačius tokį prierašą nuo vyr. redaktoriaus?

Benagrinėdamas tą patį “Initiative/VIA” naujienlaiškį, pastebėjau dar vieną įdomų dalyką – “Cosmopolitan” populiarumas lėtai, bet užtikrintai važiuoja žemyn. Žinoma, skaitytojus praranda dauguma rinkos lyderių (žr. tiek “Cover”, tiek “Cover max” stulpelius) , bet “Cosmo” tai daro greičiausiai.

Ką daryti kai telefonu arba el. paštu gauni pasiūlymą reklamuotis kokioje  vadinamojoje netradicinėje žiniasklaidoje (pavyzdžiui, ant popierinių staltiesų kavinėse) arba tradicinėje, bet mažiau (pavyzdžiui, “Balto katino svetainėje)? Iš karto pasakyti, kad nieko nebus, paprašant pasikalbėti su projektų vadove agentūroje? Ar vis dėlto išleisti pinigus, tikintis kažin kokio rezultato? Pakrapnosiu čia, pakrapnosiu kitur. Kartu su radijo ir spaudos kampanija gal duos rezultatą.

Bet galima ir savęs paklausti – kodėl profesionalas media agentūroje, ruošdamas kampanijos planus, iš anksto nepasirūpino, kad būtų išnaudotos visos tinkamos priemonės? Ne tik spauda ir TV. Spaudą bei TV lengvai sugalvoju ir pats. Tačiau media profesionalas juk žino visas galimybes rinkoje. Net tas, apie kurių egzitavimą neturiu jokio supratimo. Ir kai ruošia planus, jis mato bendrą paveikslą bei žino kampanijos idėją. Atrodytų, kad neturėtų būti jokio vargo pasiūlyti ne tik banerius internete, bet ir kampaniją “Facebooke”.

Bet dažniausiai, žinoma, kampanijos “Facebooke” niekas nepasiūlo. Arba tam reikia samdytis digital agentūrą, kuri savo ruožu komunikaciją mato siaurai. Nes Lietuvoje beveik nėra tikro holistinio, 360 laipsnių media planavimo. Daugiausiai jis telieka deklaracijomis media agentūros prisistatyme. Rašau “beveik nėra”, nes galbūt kažką panašaus turi tokie reklamdaviai kaip “Omnitel” ar “Iki”. Tačau vidutinio dydžio agentūros klientas įprastai gauna media audeklo atplaišas, o ne visumą. 

Man atkerta, kad toks klientas neperka daugelio “netradicinių” dalykų, nes nėra reitingų. Kam stengtis, jeigu žinoma, kad nepavyks? Arba kliento briefe jau iš karto nurodyta TV. Taip, tai – puikus argumentas neveiklumui pateisinti. Bet gal klientą galima įtikinti naudojantis užsienio pavydžiais? Imtis iniciatyvos pasiūlyti alternatyvą? Ne visada reikalingi skaičiai. Tačiau jeigu tūlas agentūros profesionalas nelabai kažkuo domisi, o po 18 val. jo ir su profesija susijusios informacijos keliai radikaliai išsiskiria, užsienio pavyzdžių niekada ir neatsiranda. Ko gero, kiekvienas mūsų galėtų paliudyti, kad gyvenime yra sutikęs tokių projektų vadovų ir vadovių.

Jau girdžiu kitą prieštaravimą – media agentūra neplanuos reklamos 360 laipsnių tol, kol jos komisiniai bus kokie 2 proc. Agentūrai geriau viską greitai sudėti į TV ar kitą įprastą media, nes ten reikia mažiau darbo, o pajamos – tokios pačios arba dar didesnės. Taigi klientas gauna tiek, kiek moka. Tai – mano mėgstamiausias argumentas. Bet į tai galima pasižiūrėti ir kitu kampu – agentūra gauna tiek, kiek yra verta. Ar už šabloniškas kampanijas verta mokėti daugiau? Jeigu užtenka kantrybės neperjungti TV kanalo reklamos bloko metu, galima pastebėti daug planuotojo “kūrybos” pavyzdžių. Štai agentūros kliento klipas, o štai, aha, antro kliento, o štai ir trečio. Trys viename.

O juk yra agentūrų Lietuvoje, kurioms klientai moka ir 8 %. Tikrai žinau.