Dansu Dansu

Keliuose bloguose radau užuominą į naują Britanijos klablando mados klyksmą – happy hardcore 2008. Štai ištrauka iš “The Guardian” straipsnio apie tai: 

Ignored or derided as the apotheosis of cheesy, worthless pop by the mainstream media, Clubland is nevertheless Britain’s “biggest-selling dance brand” – Clubland and its parent label, All Around the World, have spawned 21 No 1 albums, millions of record sales, sellout tours, and their own TV channel [...]

And since the release of the first Clubland compilation album in 2002, Cadman and Nuttall do seem to have constructed a genuine youth phenomenon out of the most unlikely ingredients: a selection of thunderingly uncool sub-genres of dance music that seem to have a peculiar appeal to teenagers too young to go clubbing - bouncy scouse house, happy hardcore, pop trance – and a stable of artists that you suspect wouldn’t get past reception at any other record company.

O štai klipas – YouTube megahitas.

Pasižiūrėjau 10 kartų, nes Scooterizmas, kaip ir Ch. Norrisas, visada veža.

Štai ir pasirodė “ilgai laukti” “Olialia kompiuteriai”:

Vienintelis jovalas čia – vertybės. Nežinau kas priverstų mane turėti tokio ženklo kompiuterį, tačiau kažkada Ciciną, Minedą draugai dovanodavo “dėl prikolo”. Ir taip pastarieji gerai uždirbo. Gal čia tas pats nutiks?

“Olialia” yra ženklas moterims ar vyrams? Ar jau ribos dingo? “Barbinis” dizainas akivaizdžiai apeliuoja į moteriškąją auditoriją. A, tai gal tada moterys pirks, nes nori būti panašios į “Olialia mergaites” – gyveni sau tarp soliariumo ir pusnuogių fotosesijų vienerius metus, vargo nematai. Bet ar moterys pirks tokią dėžę? Ir kame jos stilingumas? Piešiniuose? Juk moterims mielesnis baltas “Apple” arba “Sony” nešiojamas kompiuteris…

Kaip kartą protingas žmogus sakė: “kai tokius dalykus suvoki, norisi emigruoti”…

Artėja šventės, daugiau paveiksliukų “Dansu Dansu”. Mr. “D” mums atsiuntė “Consumer generated content” principu gyvuojančio www.vibe.lt “viralą”. Virusiniame klipuke vibe.lt sukūrė naujieną – įvykį. Ir visai neblogai jiems pavyko. Įdėja yra, viskas tvarkoj. Sakyčiau pabaigoje drąsiai buvo galima “kalti” pack-shotą su raginimu kurti naujienas www.vibe.lt – nebūtų tikrai pakenkę, nors gal kiek sunkiau būtų patekti į žinias. Galima diskutuoti. Kaip tautosakoje sako – užskaitom:

Jeigu toks Kūčių naktį pravažiuos pro tavo ofisą, žinok…

Prieš gerą mėnesį rinkoje pasklido žinia apie lapkričio pabaigoje debiutuojantį mėnesinį “Versus media” leidinį “Ką siūlai?”. Jo pristatyme buvo rašoma:

Šiame leidinyje bus rašoma ir informuojama apie naujas galimybes vartotojams ir verslui pasikeitus ekonominei aplinkai. Įvairių sektorių įmonės – mažmeninės prekybos, telekomunikacijų, bankų, draudimo, statybų, nekilnojamojo turto, kelionių organizavimo ir kt. – galės informuoti savo klientus apie taupyti padedančius sprendimus.

Rezultatas – 16 puslapių leidinukas, kurio turinį nesunku išvardinti:

1. versus + estravel prenumeratos akcijos reklama.

2. straipsnis apie atgimstančias finansines piramides

3. straipsnis apie skaitmeninę tv (minimi “Sony” ir “Philips”)

4. straipsnis apie “Medicinos diagnostikos centrą”

5. straipsnis apie maisto produktų kainas ir kokybę skirtingose prekybos vietose (iš esmės apie tai, kaip viskas super turguje)

6. straipsnis apie cheminį drabužių valymą (komentuoja “Lėvuo”, paminėti keli jų atstovaujami prekių ženklai)

7. puslapis a la “čia turėjo būti jūsų reklama”

8. keistokas DNB Nord reklaminis maketas.

Tai ir viskas, kas mums siūloma – tačiau juk nemokamai. Leidėjai pirmuoju kepiniu sakosi patenkinti. Žada ir antrą, storesnį numerį ir didesnį (dabar skelbiamas 25 tūkst.) tiražą.

Ir biznio sako iš šio reikalo nedarą – “Simbolinis (šiems laikams) mokestis už plotą žurnale imamas tik gamybos ir platinimo sąnaudoms dengti”, nes leidėjai “jaučia moralinę būtinybę suteikti tribūną pasisakyti turintiems įdėjų” – tik 2500 Lt už puslapį pasisakymo, t.y. 10 сt už teorinį kontaktą.

Tačiau į klausimą apie tai, ar atvirai reklaminė tekstinė informacija pagal visuomenės informavimo įstatymą neturėtų būti atitinkamai pažymėta “Versus media” atsakyti nenorėjo. Ir nenorėjo prisipažinti, kiek iš tiesų mokamų straipsnių buvo ir bus jų leidinyje.

Žurnalą planuoja leisti tol, kol matys poreikį tokiam produktui, nebent reikalą sugadins vyriausybė, pakeldama PVM spaudiniams nuo 5% iki 19%.

Judesį link produktų promotinimo atliko ir DELFI, dar rudens vidury įdiegdami specialią skiltį, pavadintą „Specialus reklaminis projektas“.

“Delfi” pardavimų vadovas Marius Stanevičius sako, jog pirmieji teminiai projektai buvo gana sėkmingi ir pardavimų, ir rezultatų prasme. Kaip tik žodis “gana” ir neįtikina, ir, matyt, todėl kitų metų pradžioje efektyvumo dėlei planuojama įnešti pokyčių į projekto formą.

Taupymo sprendimų temai nuolatinę rubriką paskyrė “Vilniaus diena”, ši tema bus ir vienas pagrindinių RsV komunikacijos arkliukų.

Ar nėra nuostabu, kad bendrovė, turinti vieną didžiausių reklaminių plokštumų skaičių Vilniaus mieste, nesugeba nieko iš to užsidirbti ir ritasi link bankroto? Pasirodo, gali. Ta bendrovė, žinoma, yra “Vilniaus autobusai”, kuri neseniai Savivaldybėje graudeno, kad nekėlusi bilietų kainų kelis metus, turi didžiulių finansinių sunkumų.

Vienintelis, bendrovės nuomone, kelias – radikaliai pabranginti bilietus. Ką gi, naujos bilietų kainos jau galioja, bet tai tik laiko klausimas kada vėl reikės lieti ašaras Savivaldybėje. O tuo tarpu daugiau nei pusė reklaminių plokštumų, t.y. troleibusų ir autobusų, važinėja tušti, be reklamų. Kodėl? Juk lauko reklama yra labai pelningas verslas. Ji gal ir neišspręs visų “Vilniaus autobusų” bei “Vilniaus troleibusų” finansinių problemų, bet tikrai padės jas sušvelninti. Pavyzdžiui, “Tube Lines” konsorciumas, prižiūrintis kelias pagrindines Londono metro linijas, sugeba pasidaryti pelno net gausiai investuodamas į plėtrą. Vienas iš sėkmės faktorių – reklamos pardavimas.

Mūsų “Autobusai” ir “Troleibusai” tarsi irgi kruta ir kažką daro šiuo klusimu. Bet vis tiek senoviškai. Reklamos pardavimas atiduotas keliems tarpininkams, vietoj to, kad būtų savo pardavimų žmonės. Kurie suprastų, kad tiek troleibuso išorė, tiek vidus yra media kanalas, kurį sėkmingai galima parduoti ir kurį aktyviai siūlytų potencialiems klientams, o ne vien tik visuomeninis transportas. Dabar gi, nuėjęs į “Vilniaus Troleibusų” interneto puslapį, viso labo sužinai, kad reklamą pardavinėja anoniminės reklamos agentūros. O jeigu nori sužinoti daugiau, skambink nurodytu numeriu. Gal atsilieps, nes tai ne mobilusis.

Toliau, tarpininkų reklamos kainodara paremta neaišku kokiai principais. Nors, atrodytų, ne taip jau ir sunku suskaičiuoti keleivių srautus ir, nusistačius atskirų linijų CPT (cost per thousand), lanksčiai pardavinėti. Ir, kaip dažnai valstybinėse įmonėse, mažai noro bendradarbiauti derinant mažiau įprastus projektus.

O juk turėtų kiekvienas autobusas, kiekvienas troleibusas važinėti išdažytas užsakovų spalvomis. Viduje neturėtų trūkti priklijuotų skelbimų (prisiminkime Londono metro), o per radiją galėtų skambėti audio reklama.

Be to nėra… Ačiū bent jau už tai, kad stovėdamas kamštyje turiu progos trisdešimtą kartą perskaityti kas yra M. Čiurlionis arba J.S. Bachas.

Neatmetu, kad kažkas tame ironijos visiškai nemato. Tačiau kai žinai, kad visas “General Motors” su savo “Saab”, “Opel” ir kitais prašo Vokietijos vyriausybės gelbėti, reklama atrodo atitrūkusi nuo gyvenimo. Labai stipriai atitrūkusi.

P.S. Isteigsiu, fcuk, irasu serija “Mudu du ir Lietuvos reklama”. 

Paskutiniu metu įvairiuose media kanaluose galime pamatyti gerokai “pritemptų” reklamų. Priežastis labai paprasta – dauguma agentūrų tiesiog bando įvykdyti savo metinius įsipareigojimus. Ankstesniais, pastoviais reklamos augimo metais, įsipareigojimai budavo įvydomi gerokai anksčiau, paprasčiau. Šiuo metu situacija  priešinga ir daugumos įsipareigojimų įvykdymai gali nusitęsti iki paskutinės 2008 m. dienos.

Sujudo daugelis ir todėl dabar vienu metu turime galimybę pasigrožėti visa eile tiek kūrybinių, tiek planavimo perliukų. Pvz. po 2008 12 10 po TV3 žinių parodomas reklaminis reportažas apie  ‚Ežio inkubatorių‘. Nufilmuota buitine kamera. Apie kažkokius keturius ežius, kuriuos angliškas ežys moko ežiškų kortų triukų. Nežinau ar reportažą suprastų ir patys ežiai, bet vargu ar tai sužinosime. Nes nelabai tikiu, kad TV3  žinios -  pagrindinė ežių  auditorija. Atsakymų galima ieškoti užėjus į  TV3 interneto svetainę. Tad ir čia, aišku, pamatome “Ežio” reklamą, aišku, dar vieną “Omnitel” ir “Omni connect” reklamą. Matyt, jos išties skirtos tai “pačiai” auditorijai. Vieša paslaptis,  kad pasirašant įsipareigojimų sutartį dėl televizijos, kai kada tenka įsipareigoti ir TV3 interneto svetainei.

Jei norite pamatyti dar daugiau analogiškų perliukų, tai peržiūrėkite populiariausius,  mėgstančius isipareigojimus media kanalus (TV3‚ “Žmonės”,  ”Laisvalaikis”, Delfi ir t.t.) ir atkreipkite dėmesį į didžiausias, matomiausias reklamas. Ir tada užduokite sau keletą klausimų: ar tikrai jos turi būti tokios didelės? Ar tikrai skirtos šiai auditorijai? Ar jos rodomos tinkamu laiku ir vietoje? Galų gale, apie ką jos ir ar išvis jos turi būti?

Dažnai tokios reklamos yra ne tik pinigų švaistymas, bet ir antireklama reklamuojamam produktui bei prekės ženklui. Tad būtų įdomu sužinoti ką apie tai mano patys klientai. Tarkime, užsienio ženklai pasitiki agentūrų “profesionalumu” ir nemato tokių “šedevrų”, bet juk “lietuviški” klientai juk tvirtina tokius sprendimus ir planus?

Ypač man patinka tas klipas su merginomis…

Visi žinome, kad Krizė valgo savo vaikus (šauklius) – atleidžia “Lietrytis”, atleidžia regionų laikraščiai. O štai atleidžia ir “Verslo Žinios” –  9 žmonės iš reklamos skyriaus palieka laikraštį.  

Šiaip tai jokio džiaugsmo…