Dansu Dansu

Kai įmonės buhalterei liepiama parašyti tekstą reklamai, galima tikėtis gražių epitetų produktui. Ir net, o stebukle, ne vieno. Štai kad ir šiame spaudos makete. Ypatingai mane veža frazė “Tai šiuos vitaminus padaro tokius unikalius, kad nėra į juos panašių”. Aš jau tiesiog tirtu kaip noriu bėgti į artimiausią “Camelia”. 

Kas suskaičiuos kiek kartų čia nadojami žodžiai “unikalus”, “efektyvus”, “ypatingas” ir pan.? 

Kaip reklamdaviui elgtis recesijos metu? Tik paklausk, ir iš karto susilauksi penkiolikos patarimų iš visų pusių. Praėjusį pirmadienį nesusilaikė ir “Verslo Žinios”, pralaimėjimo nuotaikoms smogusios straipsniu “Tik akcijos iš bėdos neištemps”. 

Viskas lyg ir gerai – pasiimta aktuali tema, pakalbinti keli pašnekovai, pasvarstyta. Vis dėlto, skaitant straipsnį kliuvo keli itin paprasti dalykai.

Visų pirma, kažkodėl pašnekovai – tik reklamos agentūrų vadovai ir visur suspėjantis “Maximos” Giedrius Juozapavičius. O kur gamintojų pasisakymai? Juk tai būtent jie ir daro akcijas, prekybos tinklu naudodamiesi kaip kanalu. Ką gamintojai galvoja apie tai, kad dar prieš metus kėlę kainas, jie dabar akcijų metu vartotojams siūlo net 50 % nuolaidą? Ką jie galvoja apie tai, kad, kaip teigia straipsnis, su akcijomis toli nevažiuosi?

Būtų įdomu išgristi būtent šių žmonių nuomonę, nes akcijos yra jų pardavimų skatinimo programų dalis. Galbūt paaiškėtų, kad tik nesuprasdamas jų virtuvės, gali manyti, kad gali išgyventi be to? Arba paaiškėtų, kodėl negali nemažinti reklamos biudžeto. Taip, mažinti yra klaida, bet kai sprendimas priimamas Londone… Gali tam pasipriešinti? 

Viskas suprantama dėl Giedriaus, bet agentūrų vadovai kaip kone pagrindiniai ekspertai… Kliento pusėje irgi žmonės ne tik universitetus baigę, bet ir knygas bei periodiką skaito. 

Antras dalykas – visiškas skaičių ir faktų, pagrindžiančių teiginius, nebuvimas. Pridėjus bent šiek tiek, kad įtikinamiau atrodytų… Kad straipsnis būtų ne šiaip pasvarstymai laisvalaikiu, o gidas veiksmų plano link. Kad būtų galima remtis įrodymais, o ne šiaip samprotavimais. 

“Verslo Žinios” juk yra gerbiamas laikraštis, o ne koks bulvaras. Todėl vertėtų pasistengti. 

Pirmadienį „Verslo žinios“ paskelbė, jog pora rinkos veikėjų – „Joy Silver“ („nemelas.lt“) ir “dotnord.com” (kas yra nežinia kas) ima teikti profesionalaus komentavimo naujienų portaluose, diskusijų forumuose ir kt. paslaugas.

Niekam ne paslaptis, jog tokiais dalykais užsiima dauguma tų, kurių informacija patenka į pasaulinį tinklą. Veikiantys didelėse rinkose steigia ir specialius etatus, mažesnieji sukasi su vidiniais darbuotojais arba RSV agentūromis, kurių dauguma tokių darbelių kaip atskiros paslaugos nekvalifikuoja.

Žodžiu, kyla daug klausimų, susijusių su šios paslaugos savalaikiškumu ir perspektyva Lietuvos rinkoje, todėl uždavėme 8 klausimus tiems, kurie ryžosi šia paslaugą viešai pristatyti.

1. kokius rinkos vertinimus atlikote prieš paleisdami šią paslaugą?
2. koks, jūsų nuomone, rinkos pasirengimas pirkti šias paslaugas?
3. kokių sričių įmonėms aktualiausia jūsų paslauga?
4. ar žmonės, atliekantys ši darbą, bus išoriniai ar vidiniai darbuotojai?
5. kaip vykdysite kokybės kontrolę?
6. ar slėpsite IP?
7. kuo paremta šios paslaugos kainodara?
8. kokie konkurenciniai jūsų paslaugos pranašumai, lyginant su kitais šios paslaugos teikėjais?

Deja, paslaugų pristatytojai į klausimus atsakyti nepasiryžo arba nerado laiko (matyt, jau suvisu pasinėrė į komentavimą – gal pakomentuotų ir čia, pas mus?:)

Tačiau greitai ir kokybiškai į klausimus, apie tai, kaip vertina šios paslaugos atsiradimą, sureagavo dviejų portalų atstovai – abiems viešas dėkui.

Lrt.lt vyr. redaktorius Virginijus Savukynas:
Norėjau pasitikslinti: komentavimas reiškia tuos anoniminius komentarus po straipsniais?
Tokiu atveju manau, kad tos komunikacijos bendrovės siūlo orą klientams. Juk visi žinome, kad dažniausiai viešųjų ryšių darbuotojai ne tik išplatina pranešimą spaudai, bet, jam pasirodžius interneto portaluose, puola rašyti teigiamus komentarus. Anksčiau tai darė nemokamai, dabar, tikriausiai, krizės sąlygomis nori, kad būtų apmokėta. Jei pastebėsime aiškius tokius komentuotojus, kurie tendencingai komentuoja, juos blokuosime, tačiau akivaizdu, kad visų tokių „gudručių“ neišgaudysi. Žmonės turi suprasti, kad tai, kas pareikšta anonimiškai komentaruose, tikrai nėra „tautos balsas“.

Delfi.lt vyr. redaktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas:
Mūsų nuomone, kryptingas ir profesionaliai organizuotas nuomonės formavimas iškreipia pačią nuomonių įvairovės ir diskusijų laisvės esmę. Nes žmonės gins kažkokią nuomonę, reiškinį ar produktą ne dėl savo įsitikinimų, o todėl, kad jiems už tai mokami pinigai.
Viena, jei tai būtų daroma viešai save deklaruojant, ir tu žinotum, kad bendrauji su kažkurios bendrovės atstovais. Tačiau, kaip suprantu iš rašinio (“Verslo žinių” publikacijos – dansu.lt past.), tie žmonės dalyvautų diskusijose, kaip paprasti vartotojai ir anonimiškai.
Tai nėra naujas dalykas. Tokių tendencijų savo komentaruose mes pradėjome pastebėti prieš keletą metų, ypatingai politinių kampanijų metu. Ir iki šiol to viešai niekas nedeklaravo. Kiek pamenu, didžiųjų Lietuvos PR bendrovių atstovai anksčiau net yra pavadinę tokias priemones juodosiomis technologijomis. Matyt dabar juoda tapo balta :)
Tačiau, tokių paslaugų teikėjai neturėtų pamiršti, kad diskusijose, ypatingai siauromis ir specifinėmis temomis, dažnai diskutuoja ne tik paprasti vartotojai, bet ir tos srities specialistai (konkurentai, kitaip manantys įmonės – užsakovės darbuotojai), ir kryptingai formuojamą nuomonę nebus taip paprasta paslėpti.
Žmonės dabar linkę įtariai vertinti ne tik, ką rašo žurnalistai, bet apskritai visą rašytinį žodį.
Dėl tokių komentarų blokavimo. Svarbiausia, kad tokie komentarai nepažeistų DELFI komentavimo taisyklių. O viena tokių taisyklių sako „Komentaruose griežtai draudžiama reklama. Komentarai, reklamuojantys paslaugas, prekes ar interneto svetaines; turintys paraše, tekste ar vietoj el. pašto adreso įrašytą svetainės adresą, bus nedelsiant trinami.“ Jei matysime piktybinį šio punkto pažeidinėjimą, be abejo, tokius komentarus šalinsime.
Todėl užsakovai, pirkdami „smegenų užkalbėtojų“ paslaugas turėtų gerai pagalvoti, ar tai tik dar labiau nepagilins galimos krizės ir nepablogins reputacijos :)
_ _ _

Apibendrinius – reikalas slidus. Juk kas galėtų paneigti, kad siekiant paskatinti tokių paslaugų pardavimus, neigiamais ir demaskuojančiais komentarais gali būti kuriama situacija, įrodanti, kad klientui ta paslauga būtinai reikalinga? Kol kas galimybių daugiau nei sprendimų ir priešnuodžių.

“TechCrunch” blogas turi rubriką “Deadpool”, skirtą IT kompanijoms, kurioms teko užsidaryti. Pradedu galvoti, kad metas kažką panašaus įsteigti ir “Dansu”: L.T., “15 minučių” leidinys… 

“Verslo Žinios” rašo, kad vos prieš kelis mėnesius startavusio ATN ateitis pradeda kelti liūdnų minčių:

VŽ šaltiniai įmonėje sako, kad redakcijoje iš trijų naujienų redaktorių atleistos dvi – Giedrė Putelytė ir Lauryna Vireliūnaitė, taip pat atleistas fotografas Robertas Dačkus. Sporto skyriuje vietoj dviejų žurnalistų liko vienas. Iš viso planuojama atleisti 8 asmenis.

Ir tai dar ne pabaiga.

Kam investuoti į portalą, o paskui jį uždaryti? Toks buvo silpnas verslo planas, kad neturėjo kelių scenarijų? O gal tiesa yra gandas, kad jis buvo tik kažkieno rinkimų kampanijos dalis? O gal…?

Beje, apie ATN ir “Integrity PR” ryšį rašėme čia.   

Lietuvoje vyksta reklamos “Eurovizija”… Norintys gali dalyvauti atrankoje į Kanus, o tiksliau – darbų peržiūroje. Tada išrinksime geriausią ir siųsime. Ir sukryžiavę pirštus lauksime patekimo į finalą – short list’us (geriausiųjų darbų sąrašą). Tai jau būtų laimėjimas.

Kitų metų Kanuose Lietuva galėtų pasigerinti “share of voice”, Prancūzijoje paskelbdama apie tokius “rinkimus”. Turinys nors ir apverktinas, bet vis vardo linksniavimas… Be to, palinksmintume užsieniečius kolegas. Kadangi mums nelabai gaunasi sukurti Kanų vertų darbų realiems klientams, tad susirandame tokį, kuris nelaidys komentarų ir neprašys pastumti objekto į dešinę. Ir tikimės, kad taip pavyks.

Kad ir kaip viliotų reklamos Holivudas, pirmiausia atkakliu darbu su klientais ir savimi pasiekime, kad “Adrenaline” būtų išdalintos visos strėlės bent pusėje kategorijų. Ir tada svajokime apie “liūtą”. Pagal ligi šiol pasirodžiusius darbus, netempiam net iki “Adrenalininio” short-list’o.

Šita frazė gali būti naudojama dviejuose kontekstuose, kalbant apie vieną tą pačią „VS group“, kuri valdo RSV agentūra save vadinančią „Promo service“ ir verslosavaite.lt.

1asis: „Specialus pasiūlymas Jūsų įmonei“, kurį stumia šis tandemas. Į jį įeina:

- Užsakomojo straipsnio parengimas ir jo publikavimas portale Verslosavaite.lt (publikavimo trukmė pagrindiniame puslapyje – viena savaitė);

- Reklama portale Verslosavaite.lt – 160×160 pikselių, D3 pozicija (publikavimo trukmė visuose puslapiuose – viena savaitė);

- Pranešimo žiniasklaidai parengimas ir išplatinimas (ryšių su visuomene agentūra „Promo Service“)

Specialaus PAKETO kaina – tik xxx lt (kaina Dansu.lt žinoma:)

Ir visus turėtų įtikinti teiginys „Nepraleiskite galimybės už ypač patrauklią kainą pasiekti iki 300 000 vartotojų!“ (bėda, kad duomenys nežinia iš kur, audience.lt apie tai nutyli).

Vienu žodžiu, dealas panašus į „du perki, trečias nemokamai“. Gaila, jog Ryšių su visuomene specialistų sąjunga nerado laiko/noro atsakyti į mūsų klausimus apie tokių pasiūlymų bei tandemų įtaką RSV, kaip konsultacinio verslo įvaizdžiui. Beje, “Promo service” nėra RSV agentūrų registre, skelbiamame minėtos sąjungos.

Tačiau grįžkim prie 2ojo, dar įdomesnio konteksto: tai gandas, jog paketas “VS group” (“Promo service” + “Verslosavaite.lt“) už 1,5 mln. Lt. išstatytas verslo pardavimų ir įsigijimų rinkoje. Ketinimų parduoti neslepia ir patys savininkai.

Pasak Verslosavaite.lt direktoriaus Gedimino Dūdos, planuojami paleisti nauji informaciniai ir pramoginiai portalai, todėl siekiama pritraukti investicijų.

“Įmanomas ir visiškas akcijų pardavimas, tai priklauso nuo konkrečių pasiūlymų. Dėl pardavimo – norime suteikti investuotojams įvairias galimybes, gal jiems toks pasiūlymas bus labiau priimtinas. Dėl portalo ir agentūros pardavimo atskirai – galimi įvairūs variantai, priklauso nuo potencialaus pirkėjo poreikių, lūkesčių ir konkrečių pasiūlymų”, – sako G.Dūda.

Pasak jo, potencialiu pirkiniu domėjosi pora Lietuvos koncernų, valdančių ir žiniasklaidos priemones (sklando gandai, kad MG Baltic – dansu.lt past.), taip pat vyksta pokalbiai su užsienio investuotojais iš ES.

Apie agentūrą žinoma tik tai, ką ji skelbia interneto puslapyje, o tai yra mažai – t.y. kad viskas prasidėjo nuo TŪB “Genedas”, kuris vėliau virto į “VS Group”, kuri savo ruožtu pervadinta į “Promo service”. Realiai ši įmonė ir valdo verslosavaite.lt, kuri pasižymėjo projektais “(Ne)emigranto dienoraštis” ir “Biuro gražuolė”.

Tiek žinių, kas iš to bus, pamatysim.

Ką daryti, kai pajamos mažėja, o išlaidos auga?

Pirmiausia redakcijos mažins sąnaudas. Dalis žurnalistų išeis į gatvę, jų vietas užims arba žurfako studentai, pasiruošę darbuotis už kapeikas, arba kolegos, prisikrausiantys daugiau darbo.

Bet tokia išeitis laikina, nes neišvengiamai smuks kokybė, sumažės skaitytojų, nukentės reitingai, įplauks dar mažiau pajamų.

Kitas žingsnis bus laikraščių bankrotai. Didiesiems tai negresia – tarkim, „Lietuvos rytas“ sėkmingai išskaidė verslą dienraščių, žurnalų, interneto ir TV rinkose, gauna pajamas iš spaustuvės ir sporto klubo. Panašiai ir su „Respublika“ – visada liks paklausa „Laisvalaikiui“ ir „Vakaro žinioms“, „Lietuvos žinias“ išlaikys turtingi savininkai, „Verslo žinios“ iš savo nišos irgi niekur nedings.

Kur kas labiau skaudės regioniniams leidiniams, kurių Lietuvoje per 100. Ir jie nedideli – tarkim, „Nalšios žinios“ Švenčionyse išeina 800 numerių tiražu. „Kelmės kraštas“ skaičiuoja 4 500 numerių tiražą, „Alytaus naujienos“ – 6 500.

Ar jie svarbūs mums, sėdintiems Vilniuje ar kuriame kitame didmiestyje? Čia kaip pažiūrėsi.

Žiniasklaida yra nepamainoma įgyvendinant demokratiją. Galim kritikuot ir vieną, ir kitą kiek norim, bet nu negali tu fiziškai susitikti su keliolika apygardos kandidatų. Užtat perskaityti apie juos gali.

Suprantama, kandidatai tai žino. Ir žino taip pat, kad susidraugavę su laikraščiu turės daugiau šansų.

O kaip susidraugauti? Pavyzdį parodė kad ir kunigaikštienė. Tai dabar, jei esi politikas, eini į vietinį laikraštį. Paaiškini krizės prispaustam redaktoriui, kad jis gali gauti užsakymų iš savivaldybės ar ministerijos. Primeni, kad kitoj gatvės pusės yra kita redakcija, ir į ją taip pat užeisi, jei nesusitarsi čia ir dabar. Rinkimų technologijose tai vadinasi „administraciniu resursu“.

Spausdintinės žiniasklaidos mirtį skelbti kol kas ankstoka, nes didesnes sąnaudas dėl išaugusių mokesčių patirs ir RTV, ir internetas. Jie irgi turės rinktis – arba atsisakyti dalies žmonių ir kurti mažiau turinio, arba patirti daugiau sąnaudų. Spėju, rinksis pirmą variantą.

Overall rezultatas bus prastesnė žiniasklaidos kokybė ir didesnė jos priklausomybė nuo tų, kurie moka pinigus (ypač valstybės institucijų). Pliusas – dėl aštresnės konkurencijos galim sulaukti ir įdomesnių sprendimų, be to, galbūt galų gale susitvarkys ir žurnalistų socialinės apsaugos klausimai; pastarasis dalykas padėtų stiprinti žurnalistų nepriklausomybę nuo ponų redaktorių, kartu keltų ir visos industrijos kokybę.

Reklamos žmonėms gyvenimas gal ir pagerės – žiniasklaida sutiks su mažesniais biudžetais, kad tik juos išvis gautų. PR fronte bus kitaip – spėju, žiniasklaida daug aktyviau bandys sieti pranešimų skaičių su reklamos biudžetais. Vadinasi, profesionalumo iš jų reikės mažiau.

Paguoda viena – krizės anksčiau ar vėliau baigiasi.

Krizė ateina į žiniasklaidą. Neliko „L.T.“, neliko „Laiko“, neliko „Scientific American“. „Vilniaus diena“ apimtis sumažino dviem spaudos lankais – 8 psl. ir atleido dalį žmonių. Taupo „15 min“. OK, čia pirmos kregždės, bet kas laukia toliau?

Reklamos apimčių mažėjimo, kurio tiek žiniasklaida, tiek reklamos industrija bando išvengti ar sušvelninti, neišvengiamas. Vien dėl to, kad ne visi rinkos dalyviai išgyvens krizę. Tačiau pajamų sumažėjimo poveikį žinosim vėliau (nors pirmines įžvalgas jau galim daryt); užtat paskaičiuoti, kiek kils žiniasklaidos sąnaudos, galim jau šiandien.

Nuo naujųjų metų keliami mokesčiai trinktelės visiems, tačiau žiniasklaida juos pajus skaudžiausiai. Žiū kas laukia:

Iki 20 proc. kyla PVM, nelieka PVM lengvatų. Ką tai reiškia žiniasklaidai? Ogi tą, kad anksčiau lengvatiniu tarifu apmokestinama spauda nuo šiol pabrangs. Čia viens. Tiesa, elektroninėms medijoms tai nebaisu – bent tiek.

Užtat kita naujiena nepatiks ir jiems. Iki 20 proc. kyla gyventojų pajamų mokestis (GPM). Ką tai reiškia žiniasklaidai? Paprastą dalyką – reikės daugiau išleisti algoms. Arba atleisti dalį darbuotojų.

Paskaičiuokim.

Šiandien absoliuti dauguma žiniasklaidos priemonių algas moka pagal principą „minimalus mėnesinis + honoraras“. Minimalus mėnesinis darbo užmokestis šiandien siekia 800 Lt. Darbdavys, norėdamas ją sumokėti, atlieka tokias kalkuliacijas:

Minusuoja neapmokestinamąjį minimumą – 320 Lt. Nuo likusios sumos darbuotojas susimoka 24 proc. pajamų mokestį, 3 proc. Sodros mokestį, ir į rankeles gauna 660,8 Lt.

Darbdavys gi susimoka Sodros mokestį – 247,8 Lt, 0,1 proc. įmoką į garantinį fondą, ir gaunasi, kad darbo vietos kaina jam sudaro 1048,64 Lt.

Jei žurnalistas sutinka dirbti už 3 000 Lt (ne itin daug Vilniuje), darbdavys, norėdamas jam sumokėti baltais, iš viso išleistų 5248,92 Lt.

Todėl jis daro paprasčiau: iš 3000 minimalią algą moka pilnai, tam išleisdamas minėtus 1048 Lt. Likusią sumą moka kaip autorinį honorarą, apmokestinamą 15 proc. GPM. Rezultatas- išleidžia 2200 atlyginimui ir 388 Lt mokesčiams. Sudedam sumas ir gaunam: 3636 Lt. Sutaupėm 1612 Lt.

Ir sutaupom tuo daugiau, kuo alga didesnė.

Dabar situacija keičiasi. GPM sudarys 20 proc., vadinasi, išlaidos autoriniams mokesčiams išaugs iki 550 Lt. Išlaidos algų fondui atitinkamai kyla 4,5 proc. Jei leidinyje darbuojasi bent 10 žmonių (žurnalistai, redaktoriai, maketuotojai, korektoriai, etc.) – jo išlaidos išaugs gerokai.

Pridėkim išaugusį PVM, sumažėjusias pajamas ir kylančią infliaciją. Ką matom? Tataigi.

Dabar kitas klausimas: kuo visa tai baigsis?

Apie tai – kitame įraše.

Kartais “rytoj” reiškia “po dviejų savaičių” :)

Grįžtant prie ankstesnio įrašo – kokią gi agentūrą rinktis?

Sąžiningai peržiūrėjau veikiančių agentūrų www (tuos, kurie yra) ir štai keli apibendrinimai.

Jau minėjau, kad statistinė RSV agentūra siūlo iš esmės visas paslaugas. Kita vertus, samdydamas ją aš norėčiau, kad apie šias paslaugas ji išmanytų geriau už mane. Priešingu atveju man pavaduotoją pasisamdyti bus pigiau.

Dabar ant pirštų suskaičiuokim, kiek tų paslaugų yra. Korporacinė, vidinė, marketingo komunikacija. Ryšiai su žiniasklaida. Krizių vadyba. Web 2.0 komunikacija. Santykiai su valstybinėmis institucijomis.

Man gaunasi 7 (bent jau) paslaugų sritys. Maždaug tiek, kiek vidutiniškai Lietuvos agentūrose ir dirba žmonių.

Tai arba jie kiekvienas specializuojasi kokioje nors srityje. Arba (nes atmeskim buhalterį, asistentus, administruojančius žmones) išmano vienodai gerai viską.

Aišku, jei RSV įmonėje rūpinasi direktorius ar sekretorė, tai tokie klausimai neaktualūs. Bet jei nori kažko labiau advanced, supranti, kad gauti vienodai gerai visas paslaugas – tiek pat šansų, kiek rasti teisininką, vienodai suprantantį ir baudžiamąją, ir administracinę, ir komercinę teisę.

Tiesa, kai kurios agentūros neslepia, kad geriausiai išmano vieną kurią sritį. Tarkim, AZ communications aiškiai krypsta į marketing PR‘ą. Ar bent toks įspūdis iš tinklapio susidaro. Liutauras Ulevičius, kažkada nusitaikęs į kokybiškų RSV nišą, šiandien specializuojasi kaip konsultantas. O kurioje srityje specializuojasi, tarkim, ši, ši, ši arba ši agentūros?

Šiaip jau rinktis specializuotus ekspertus kaip ir daugiau priežasčių nei visų ligų daktarus. Kitas variantas – įmonės, kurios turi pakankamai daug darbuotojų, kad leistų jiems specializuotis agentūros viduje. Bet pastarųjų skaičius rinkoje vargiai perkopia vienos rankos pirštus.

Tęsinys irgi bus.