Dansu Dansu

Na, štai… “Verslo Žinios” rašo:

Šį šeštadienį bus išleistas paskutinis dienraščio  „L.T.“ numeris. Akcininkai laikraščio leidybą nutraukia dėl patirtų nuostolių.

O dar šių metų balandžio 17 dieną “Dienos Duona” rašė:

L.T. ketina pamažu, evoliucijos keliu (tai gerokai skiriasi nuo “Lietuvos Žinių” pomėgio kas keli metai garsiai apie save priminti reklamos kampanijomis), pakeisti savo turinį ir tapti baltesniu. 

Evoliucija nepavyko. Kuris sekantis? Vis dėlto, pernelyg maža rinka. Juk mes ne skandinavai. 

“Microsoft” gauną dar vieną kritikos dozę. 

Kelis kartus rašiau apie tai, kad mažesni žurnalai (ir knygų leidėjai) galėtų pasinaudoti Long Tail idėjomis savo populiarumui padidinti. Ir štai netyčia atradau, kad Lietuvoje taip galvoju ne aš vienas. 

Nedidelė “Colibrio” leidykla, išleidusi, jos teigimu, Lietuvoje šią vasarą populiariausią knygą – Z. Stankaus apysaką “Kaip tampama albinosais” (karo Afganistane Tarybų Sąjungos laikais prisiminimai), ją paleido ir elektroniniu (PDF) formatu. Taigi, ji mūsų rankose. Vienintelis dalykas, kurio leidėjas prašo nedaryti, tai nenaudoti jos komerciniais tikslais. 

Rezultatas – knyga, laikui bėgant smuktelėjusi populiariausiųjų tope žemyn, “Vagos” tope vėl grįžo į pirmąją vietą. Ko gero, drąsus marketingas prie to prisidėjo nemažai. 

Nesusilaikiau nuo kelių klausimų Mindaugui Mizarui, leidėjui: 

Kodėl nutarėte knygą internetu dalinti nemokamai? Kodėl neišleisite dar vieno tiražo ir neužsidirbsite dar šiek tiek?

Iš tiesų, priežasčių, dėl kurių nusprendėme platinti knygą DELFI nemokamai, yra daug. Visų pirma, šie metai buvo paskelbti “Skaitymo metais”. Aš tikrai tikėjau, kad su tokiu biudžetu, koks buvo skirtas, bus galima sugrąžinti į skaitymą nuo jo nusisukusius ar pritraukti naujus skaitytojus. Deja, komunikacijoje buvo išstenėta vos vos (galima pasižiūrėti čia ir čia). Aišku, buvo nemažai renginių, bet dauguma jų buvo nukreipti į skaitančią publiką. Tad spėju, kad tragiškai mažas skaitytojų ratas ir liko toks pats.

Tad nusprendėme patys prisidėti prie šios iniciatyvos, padaryti kažką bent kiek reikšmingo. Ypač dėl to, kad tikrai daug emigrantų teiravosi dėl galimybės nusipirkti el. versiją, taip pat mūsų kariai tarnaujantys Irake ir Afganistane rodė didžiulį susidomėjimą, tačiau nebuvo galimybių jiems perduoti knygų. Tuo labiau ši knyga tikrai imponuoja tiems žmonėms, kuriuos būtų galima pavadinti neskaitančia auditorija, tad tikimės, kad, perskaitę šią knygą, jie bandys vėl atrasti skaitymą.

Nebūčiau atviras su Jumis, jeigu nepasakyčiau, kad nesitikime ir naudos – visgi padidinsime knygos žinomumą, pasieksime naujų skaitytojų, kuriems gali kilti noras patikusia knyga papildyti savo biblioteką ar papasakoti draugams, apie gerą knygą, kurią perskaitė. Be abejonės, word of mouth visose verslo srityse yra viena efektyviausių priemonių, tačiau knygų rinkoje tai yra itin reikšminga, nes gali labai greitai „nužudyti“ knygą.

Kas įkvėpė taip pasielgti?

Šiam veiksmui įkvėpė brazilų rašytojo Paulo Coelho (prie progos ir pasigirsiu – šiandien teko su juo persimesti keliais žodeliais ir gauti autografąJ) pavyzdys. Jis pats pradėjo rašyti blogą „Pirate Coelho“ ir jame talpino nuorodas į nelegaliai patalpintus savo kūrybos torrent failus. Plačiau galima sužinoti iš jo pristatymo. Jeigu rašytojui tai nesutrukdo parduoti 100 milijonų egzempliorių, tikiu, kad ir mes išgyvensimeJ. O, jei rimtai, manau, kad knygų piratavimo problema yra šiek tiek išpūsta ir nedaro tiek žalos, kiek yra teigiama.

Ar negalvojate, kad pirkėjai, kurie knygyne nusipirko už pinigus, jausis šiek tiek apgauti?

Galima daryti prielaidą, kad gali atsirasti žmonių, kurie nebus visai patenkinti tokiu mūsų veiksmu. Visgi manau, kad jie gavo tikrai žymiai daugiau vertės iš knygos, nes knygos skaitymas el. pavidalu ar jos atsipausdinimas nė iš tolo neprilygsta tam malonumui, kai skaitome tikrą knygą. Na, bent jau tol, kol pas mus dar nėra prekyboje SONY Reader. Kaip tik šiandien su juo žaidžiau bei dalyvavau workshop‘e Frankfurto knygų mugėje, ir tegaliu pridurti, kad Lietuvos leidėjams reikia po truputį ruoštis ir pradėti perkėlinėti savo populiariausias knygas į skaitmeninį formatą. Be to, knyga iki jos pristatymo DELFI konferencijoje, jau buvo patalpinta internete, tad tie pirkėjai, kurie ją įsigijo, tikrai buvo nusprendę, kad nori kokybiškesnės patirties.

Knygą galima parsisiųsti čia. 

Kolegos nesenas postas apie “Swedbank” dovanėles man priminė, kad dar šią savaitę pasaulinės bankų krizės sūkuryje mačiau ne per seniausiai startavusio Finasta investicinio banko reklamą. Ir ne tik LT televizijose, bet ir ft.com’e.

Kaip sakant, nu ir nuskilo Finastai – paleisti investicinį banką, kai biržos totaliai nenustoja raudonuot, ir dabar visi kaip tik ir ieško ne kur mažiau praradus, o kur čia pelningai investavus (a la stanley morgan ar freddy mac).

Nepamenu tiksliai, kada buvo SEB’o akcija “jei mes jūsų neįtikinsim investuot, sumokėsim 50 Lt” (gal cituoju netiksliai, bet bonuso ir negavau), tačiau tuomet klausiau – mes visi gudrūs investuoti, kai viskas auga, o kas bus kai kris? Dabar gi turim rezultatą.

Ką sau galvoja Finasta – totaliai neaišku. Žinoma, nei į vieną mano klausimą apie investicinio banko įvedimo kampaniją (jos pasiteisinimą, galimybę atidėt ir pan.) šios kontoros pijarščikai – VRT – nesiteikė atsakyt.

Jei būtų kuo, manau, būtų pasigyrę.

Bet faktas, kad šitam sektoriui ne laikas siuntinėti reprezentacines dovanėles. Sistema susikompromitavo pilnai, cunamio bangelė jau ritasi. Daugiau nekalbėsiu, nes tokius persekioja specialiosios tarnybos.

Vakar TV3 (tuo pačiu ir TV6) kanalas pristatė naują TV reklamos pirkimo sistemą, kuri pradės veikti nuo kitų metų. Bus pardavinėjami TRP (target rating point), tačiau išliks ir senas geras GRP (gross rating point) pirkimas.

Turiu nuvilti tuos, kurie tikisi, kad bus galima planuoti pagal įvairias tikslines grupes (tikslinių grupių kainos skirsis), nes kanalai siūlo tik dešimt, kurių TRP bus pardavinėjami. Jei media agentūros pirks pagal TRP, tai joms teks pasirinkti tą siūlomą tikslinę grupę, kuri geriausia atitiks kliento tikslinę grupę.

Esminis skirtumas perkant TRP – planavimą atlieka televizija, o media agentūrai šiuo atveju reikia nurodyti kampanijos kriterijus (pavadinimas, tikslinė grupė, TRP kiekis ir etc.).

Vienas iš įdomesnių dalykų yra tas, jog klientai perkantys tiesiogiai iš televizijų negaus agenturinės nuolaidos (be abejonės, apimties nuolaidos išlieka), o paprasčiau tariant, pirks brangiau nei tai darytų per agentūrą.

Dabar laukiame LNK reakcijos.

Dovilė šios dienos įraše Marketer.lt bloge pasiūlė kelias idėjas kaip populiarinti regioninius interneto portalus (pvz., www.infosiauliai.lt): regiono įmonių katalogas, keitimasis naujienomis su kitais regioniniais portalais ir t.t.

Remdamasis Scotto Karpo iš Publishing 2.0 mintimis, aš papildyčiau: regioniniai portalai turi būti kažkas tokio, kaip Google News. Formatas, kurio laikosi tie portalai dabar, yra atgyvenęs, nes jis remiasi statiško spausdinto laikraščio puslapio koncepcija. Tačiau internetas nėra laikraštis. Todėl portalas, kuris nori pritraukti didelį lankytojų srautą ir galbūt konkuruoti su mažesniais visai Lietuvai skirtais portalais, turi nuolatos atsinaujinti. Taigi naujienos jame turi būti ne statiškos, bet atnaujinamos daug kartų per dieną.

Ir visiškai nebūtina, kad jame dominuotų vietos žinios. Jos gali turėti savo skyrelį, tačiau daugiausiai dėmesio turėtų būti skirta naujienoms, kurios potencialiai gali nuvilioti skaitytojus nuo Delfi. Jeigu naujienas apie A. Valinską perskaitai savo Šiaulių portale, ko tau dar eiti į Delfi ir ten skaityti tą patį? Tai ir visos šalies politikos, ekonomikos naujienos, ir visa kita. Lietuviškame internete pilna turinio. Tereikia jį pasiimti. 

Juk jūs žinote Drudge Report – patį populiariausią naujienų šaltinį JAV? Štai sektinas pavyzdys, nors ir ne kiekvienam jo dizainas patinka. 

Pasaulis yra žiaurus, nes kas antrą mėnesį pasirodo po naują studiją. Kaip jaustis vargšams produktų vadybininkams, kai jie tai perskaito po to, kai įsipareigojo porą milijonų televizijai? 

Juokas juokais, bet 38 studijų apibendrinimas, kurį atliko tyrėjai iš JAV “Marketing Evolution”, suteikia vilčių mažesniems reklamos užsakovams. Atrodo, kad TV nėra efektyviausia priemonė pardavimams padidinti ROI prasme. Pavyzdžiui, 

In the first stage–brand awareness–Marketing Evolution examined how consumers came to be aware of the existence of a particular brand. Here, magazines almost pulled even in terms of people reached per $1,000 of ad spending, with 91 versus 100 for TV.

Moving on to brand familiarity, magazines were almost twice as effective as both TV and online in number reached per $1,000.

Finally, magazines also dominated purchase intent, influencing 145 people versus 100 for TV and 68 for online. 

Aišku, kas nors galėtų atlkti dar kitų 38 studijų apibendrinimą ir pasitvirtinti, kad TV vis dėlto yra efektyviausias dalykas šiame pasaulyje. Tačiau bent jau gerai yra žinoti, kad viskas nėra juodai balta, o galima mėginti tikslus pasiekti ne vien TV. 

P.S. Norėtųsi tikėti, kad kada nors atsiras panaši studija ir Lietuvoje, nes ROI JAV yra ROI JAV. O kaip pas mus? Gal tebevaldo TV?

Perskaitęs LOL komentarą ir Mykolo Katkaus (VRP vadas) atsakymą į jį, negaliu susiturėt.

Ką pasakė LOL?

Kad Leo pasirinko VRP be konkurso, kad už Leo velkasi ilgas ne itin švarus šleifas, kad VRP turi tokį patį šleifiuką dar iš Rubikono laikų.

Ką atsakė Mykolas? Kad VRP yra didelė kontora, kad Leo Lt yra labai svarbi ant Lietuvos, kad jis atskleis Leo dorybes ir neišsižadės savo principų.

Ko galim išmokt mes visi?

Pirma: į klausimus reikia atsakinėt aiškiai ir suprantamai (pamenat, kaip mokykloje pykdavo tamsta mokytoja už atsakymus ne į temą?)

LEO Lt, AB yra ne valstybine istaiga, o akcine bendrove. Akcinių bendrovių įstatymas neįpareigoja skelbti viešųjų konkursų paslaugoms pirkti. Ta prasme nori – skelbi, nenori – neskelbi. Noras ar nenoras priklauso nuo įstatu, taip kad reikėtu žvilgtelt į juos. Bet iš principo akcinė bendrovė gali rinktis, su kuo nori dirbti.

Bet kuri PR agentūra Lietuvoj manau pasirašytų su tokiu klientu dirbti. Kitas klausimas, kiek iš tų agentūrų pajėgtu aptarnauti tokį klientą, nes čia elementariai reikia skirti nuolatiniam darbui kokius 3-5 žmones (dauguma RSV agentūrų beje tiek ir turi žmonių – iš viso). Taip kad Leo pasirinkimas manau objektyviai ribojosi daugiausia 2-3 kompanijom. Ir VRP šiaip jau natūralus pasirinkimas, nebedirbdami su Bite jie turi laisvų rezervų.

Šiaip jau to ir būtų užtekę rašant atsakymą, – nes kompanijos sprendimas teisėtas, etiškas, normalus. bet čia Mykolas nesusiturėjo (aha, turim kažką bendro:) ir pasakė pernelyg daug. Taip suteikdamas mums progą išmokt, kad

Antra: viskas, ką pasakysi, bus panaudota prieš tave.

Kitaip tariant – kuo daugiau kalbi, tuo daugiau argumentų pasakai. Kuo daugiau argumentų pasakai, tuo didesnė tikimybė, kad oponentas ras silpną vietą.

Kaip antai: „Eesti Energia“? Sorry, Mykolai, ta kompanija nebuvo sukurta įtartinom aplinkybėm, kaip kad Leo Lt, AB. Tad ir jų reputacija šiuo atveju ne rodiklis. Enron, beje, irgi buvo energetikos bendrovė.

Telekomas ir Teo? Vėlgi – jie reguliuojami bene griežčiausiai rinkoje (Leo Lt atveju reguliatorius yra kainų komisija, kuri ne per seniausiai gavo per dantis ganėtinai įtartinu būdu). Be to, telekomas vardą keitė tik po to, kai sutvarkė paslaugas, o ir vardo iš niekieno nenusižiūrėjo (Leo Lt, AB – Teo Lt, AB. Raskit 10 skirtumų.)

Nomenklatūrinis raugas iš Leo niekur nedingo – ten vis dar darbuojasi tūlas R.Juozaitis. Priminsiu, prieš tai jis daug metų vadovavo RST.

Naujoji vadovybe gal ir mažai turi santykiu su Leo kūrimo aplinkybėmis, bet vadovų kaita įmonės įsipareigojimų nepanaikina (pvz., kai kurios vokiečiu kompanijos daug metu po karo mokėjo kompensacijas priverstinai įdarbintiems kaliniams, nors dabartinė jų vadovybė su tais sprendimais nebuvo susijusi).

Čia prieinam prie kito RSV pradžiamokslio:

Trečia: atsakyk į tuos klausimus, į kuriuos pats nori atsakyti.

Jep, skamba kaip spin‘as. Bet nepatyrę žurnalistai daro dažną klaidą: užduoda vienu ypu daugybę klausimų. Nepatyrę PRščikai (čia ne Mykolą turiu galvoje ;) daro kitą klaidą: atsakinėja į juos visus. Paslaptis štai kur – tu pats turi teisę pasirinkti, į ką atsakyti. Ir kaip atsakyti.

Kalbat apie tai, kaip atsakyti, mokomės ketvirtą pamoką:

Ketvirta. Turėk atsakymą. Jei neturi, žiūrėk trečią pamoką.

Kodėl? Nes verkšlenimai tinka Paksui, bet netinka verslininkui. Verslininkas turi turėti atsakymą apie pokalbių įrašus – teismo ar ne sprendimu, bet jie tapo vieši. Padejuot apie mūsų asmeninių pokalbių pavyzdį irgi gal ir tinka pilotui, bet Mykolui – nelabai.

Read ir. Learn it. Discuss it. It‘s free.

Londono DDB sukūrė nedidelę “Financial Times” “mikrosaito” www.ft.com/budgets lauko reklamos kampaniją. DDB idėjai panaudojo tuščius reklamos stendus:

FT mikrosaitas vadinasi “Beat the Downturn” kuriame yra sudėti realūs atvejai kaip kompanijos pasinaudojo recesija savo sėkmei. Žinoma, žiniasklaida ragina investuoti į komunikaciją toliau:

“Faced with a downturn, many businesses cut advertising and marketing spend. But it’s their biggest commercial mistake.

In every recession of the past 90 years, independent studies show that the businesses who increase advertising their spend are the ones who survive the tough times and thrive afterwards.

That’s why we’re still advertising. Make sure you are, too.”