Dansu Dansu

Nuo rugsėjo pirmosios Vilniuje ir Kaune startuoja naujas komunikacijos kanalas – beveik niekam iki šiol negirdėta “Duo media“.  Ne vienas kartkartėm apsilankantis Čili ar Double Coffee jau neabejotinai yra pastebėjęs ant stalo padėkliukų pavidalu gulinčias reklamas. Bet… ne… tai dar nebuvo “Duo media”… Iki šiol tokią reklamą buvo įmanoma platinti individualiais užsakymais per tam tikrus individus, tačiau Tautvydo Griciaus vadovaujama naujoji media darbo imasi iš peties ir siūlo platų maitinimo įstaigų tinklą (Čilijos restoranai į juos nepatenka), virš 100 įstagų, 10.000 sėdimų vietų, pusantro milijono kontaktų per mėnesį.
Kaina iš esmės lygi iki šiol tyliai vyravusiai -  0,08 Lt už kontaktą be spaudos. Jauni ir entuziastingai nusiteikę UAB “Duo Media” vyrai deda dideles viltis į Lietuvos creative’ą ir turi vilties išmoningais maisto padėkliukais praskaidrinti kavinių ir restoranų interjerą.
Kaip seksis užvaldyti rinką (o dalį vyrai turi nusimatę, patikėkit, nemažą) bus aišku tik rudenį, bet iš vartotojo pusės aš dedu pliusą – vienišaudama per pietus turėsiu kuo numalšinti laukimo irzlumą, o be to, nepatikusią reklamą visada bus galima suplėšyt, apipaišyt ar apdrėbti šaltibarščiais :)

Pataisa: ir visgi Čilijos restoranų, pasirodo, “Duo Media” neapims… tuo pačiu ir nebus vieninteliai rinkoje siūlantys tokią paslaugą.

Jeigu Lietuvoje paklaustum rinkodaros skyriaus žmonių, jie greičiausiai išpyškintų, kad RsV yra marketingo komunikacijos dalis. Dėl to neprieštarautų ir media bei reklamos agentūros. O ką pasakytų patys PR žmonės? Ir kaip jie apskritai apibūdintų savo užsiėmimą?

Štai ištrauka iš Bilo Sledziko, RsV profesoriaus (ir praktiko) iš JAV, įrašo apie tai, kas nėra PR (RsV), t.y. tuo ši veikla neapsiriboja:

Publicity. The communication tool most often associated with public relations, publicity is factual communication designed to gain favorable exposure for a client, product, or idea in the news media. Publicity’s most common form is the press release, but staged events, interviews, fact sheets, pitch letters, and talk show appearances are other tools used to generate positive media coverage. Some marketers use the terms promotion and publicity interchangeably. They aren’t the same thing.

Media relations. MR is a specialty of public relations that oversees the publicity function and works to sustain positive relationships with media gatekeepers (which now includes bloggers). Because working with and “pitching” media is one of the oldest public relations activities, it’s the one most associated with our field by outsiders. And since media relations was the primary job of PR a generation ago, many old-school managers still insist that former reporters make the most effective PR practitioners. (This has not been my experience!)

Ir, žinoma, RsV nėra marketingas. Tai kas tas PR yr? Profesorius teigia, kad PR yra “relationship”. O gal Lietuvoje kol kas turime tik Publicity ir Media Relations, bet ne RsV? O gal aš klystu?

Bet kodėl leidiniams, kurie taip kankinasi, nesusikurti Besikankinančių Leidinių Asociacijos ir neužsiėmus profesionaliu savo tiražų auditavimu? Biurokratai nesugebėjo įgyvendinti privalomo auditavimo ir jiems nepavyks? Bet biurokratai nesugeba daug ko. Kodėl nesiėmus privačios iniciatyvos ir nesukūrus organizacijos (gal tokia ir yra, bet man ji nežinoma), kuri atstovautų interesus reklamos prasme? Kuri stengtųsi, kad reklamos planavimui būtų naudojama ne tik TNS reitingų metrika? Kuri užsakytų tyrimą, kuris įrodytų, kad spaudoje reklamuotis verta ir taip pristabdytų reklamos pinigų migraciją į kitas medijas?  

Tokios organizacijos yra daugelyje išsivysčiusių rinkų. O Lietuva juk irgi ne laukinių kraštas. Žinoma, prieš 6 – 7 metus auditavimo idėja jau buvo bandyta įgyvendinti, bet tada audituoti leidiniai kažkodėl už skaičius norėjo pinigų. Bet šį sykį duomenys turėtų būti atviri, kad reklamos biudžetai judėtų reikalinga kryptimi.  

Pateikus reklamos agentūroms ir reklamos užsakovams padorius audito skaičius, galima butu žymiai tvirčiau kelti klausimus apie TNS ir reklamos agentūrų planavimo įpročius. O gal net sukurti sistemą, kurioje būtų atsižvelgiama į kelių rūšių duomenis. Dar daugiau, iš to būtų galima spręsti, pavyzdžiui, kiek “Žvejys ir žuvis” skaitytojų žurnalą prenumeruoja, kiek jie prie leidinio prisirišę, kiek kartų jie pervers seną numerį, kiek jie tikės kiekvienu žurnalo žodžiu. Galimybių analizei ir tikslesniam planavimui čia daugybė.

Pradėsiu nuo to, kad 2007 metų pabaigoje Lietuvos media pasaulyje kilo tam tikras sujudimas dėl to, kad valdžia ėmėsi iniciatyvos audituoti tiražus. Tačiau, jeigu manęs neapgauna “Google” paieškos, visa tai sujudimu ir baigėsi. 

Dabar fast-forwardinu į šių metų vasarą. Man iš galvos niekaip neišeina prieš mėnesį arba šiek tiek dar anksčiau “Valstybėje” pasirodęs straipsnis, kalbėjęs ir apie reklamą. Straipsnyje žurnalas pasiskundė, kad nors ir turi daug skaitytojų, kažkodėl to nesimato TNS ataskaitose ir media agentūrų planuose. O galutinai viską į vietas sustatė susitikimas su nišinio žurnalo atstovu…

Taigi, Lietuvoje yra grupė leidinių, kurie turi chroniškų problemų parsiduodami reklamos užsakovams. Jau minėta “Valstybė”, “Veidas”, mažesni arba nišiniai svaitraščiai ir mėnraščiai. Jie puikiai žino savo tiražą ir yra įsitikinę, kad jis ne toks jau ir blogas. Jie pakiša skaičius ir duria rašikliu: “Štai, mūsų tiražas yra toks pats kaip, pavyzdžiui, “Editos”. Pažįsta savo skaitytojus, kurie aktyviai redakcijai rašo laiškus, dayvauja jos rengiamose apklausose ir yra visaip kitaip įtraukta (engaged) auditorija. 

Bet media ir visos kitos agentūros reklamos dėti nenori. Nes abstraktus tiražo skaičius, kurį šiais laikais skelbia kas netingi, joms nieko nereiškia. Juk nežinai kiek iš tiesų pasiekė skaitytoją, per kokį laiko tarpą, o kiek galiausiai nukeliavo į Grigiškes.

O leidiniai kankinasi toliau, siuntineja vargšus reklamos vadybininkus, net darosi apklausas vienoje tyrimų bendrovėje, kitoje. Bet vis tiek niekaip negali įrodyti, kad yra skaitomi. Nes kažkodėl dažnai apklausas jie daro ne TNS (OK, jie brangūs), o visi “neTNS” nėra rinkos standartas. Ir žinoma, pasidarius apklausą “neTNS”, reitingas kažkodėl didesnis nei agentūros turimose ataskaitose. Agentūros žmogui tikėti tokia statistika nesinori, nes kaip parduosi tai klientui? 

Dabartinėje situacijoje yra patogu tik didiesiems žaidėjams, nes jiems nereikia vargti įrodinėjant, kad jie yra verti reklamos. 

Ką daryti?

Verslo Žinios išleidžia naują priedą – “DE LUXE”.  Cituojant, jis bus “skirtas tiems, kurie pozityviai žiūri į gyvenimą ir mėgaujasi juo, domisi mada, keliauja, rūpinasi savimi ir savo aplinka, skiria laiko ir lėšų savo pomėgiams. Jų pajamos – aukštos, jiems reikia kokybiškų daiktų, už kuriuos linkę sumokėti, jiems rūpi nuosavas verslas arba karjera.”

Žurnaliniame laikraščio priede, kuris bus išleistas rugsėjo 11, bei lapkričio 13 dienomis, vyraus aukštoji mada, naujausios technologijos, gurmaniškas maistas, prabangios kelionės ir kitokie aukštą statusą pabrėžiantys dalykai. Žurnalas bus didelio formato – 28 x 35 cm., 90 psl. apimties. Kaip ir kiti VŽ priedai, bus platinamas prenumeratoriams, bei keliaujantiems į užsienį lėktuvu.

Lietuvos Elito žurnalas – “Fortuna privata”- skirtas tai pačiai auditorijai, platinamas taip pat tik prenumeratoriams. Reklamos psl. kaina “Fortuna privata” – 6500 Lt., “DE LUXE” – 7000 Lt.

Nežinau kaip jums, tačiau man, naujasis VŽ priedas skamba panašiau į naują VŽ ir Vilniaus Vartų reklaminį projektą :).

Iš tiesų, kokia reklama yra gera, o kokia bloga ar ne tokia gera? Kuo vienos reklamos geresnės už kitas? Šiais klausimais diskusija visuomet yra didelė. Vieni žiūri racionaliau, kiti emocionaliau. Marketologai sako, kad reklama turi kažkokiu mistiniu būdu parduoti produkus ir paslaugas ir šią misiją net drąsiai paskiria reklamos agentūroms savo “bryfuose”. Kiti sako, kad gera reklama yra ta, kuri atitinka reklamai keltas užduotis, t.y. jei reklamoje reikėjo atskleisti produkto savybę ir jei ji atskleista, tuomet reklama padarys savo darbą.

Reklamos žmonės sako, kad reklama turi, pirmiausia sudominti, nes tik taip gali tikėtis jo dėmesio tavo produktui. Jų (mūsų) argumentas – šiandieniniame pasaulyje, žmonės yra užversti informacija, ir gali, o ateity vis labiau galės kontroliuoti jos, tuo pačiu ir reklamos, srautus. Kita priežastis – žmonės vengia reklamos, labiausiai dėl to, kad ji nuobodi ir neįdomi, ir tik kurdami jiems įdomius klipus ir maketus galime tikėtis atvirkštinio rezultato.

Teisūs visi, bet štai du reklamos klipai, kurie yra vienodi… savo paskirtimi – pasakyti, kad tavo skalbimo milteliai išplauna baltai. Abu klipai pasiekia savo tikslą, tik kažkodėl vienas yra geresnis kitas – ne toks geras. Esminis skirtumas – kaip yra papasakota istorija – viena galėtum tikėti labiau, kita – ne.

Dar aną ketvirtadienį užkliuvo „Vilniaus dienos“ straipsnis apie tai, jog įmonės įjungia taupymo režimą. O labiausiai užkliuvo viena pastraipa – jog pirmiausia atsisakoma tų išlaidų, kurios neturi tiesioginės įtakos verslui, pavyzdžiui, reklamos arba rinkodaros.

Nieko sau, pasirodo, verslui daugiau įtakos turi prabangūs architektų patiuninti ofisai, all-icluded įmonių baliai tūkstančiams darbuotojų, apmokamos poilsinės kelionės į užsienį ir atlyginimai, kuriuos nulėmė ne darbo efektyvumas, o konkurencija bei kiti „Baltijos tigro“ multivitaminai.

O žibalo pirmieji papylė kolegos iš BCP, paskelbę tyrimą, kuriame Lietuvos vadovai dalijasi krizės receptais – 29% žada mažinti išlaidas reklamai, 24% – RSV. Išties keistai atrodo ir “Biuro pasaulio” pijaras, jog įmonės pradeda taupyti ir kanceliarinėms prekėms. Iš vienos pusės ok – nori pasiskelbti, kad patekins ir taupiųjų poreikius, tačiau, kita vertus – skatina elementarų bandos jausmą – „ jei visi leidžia mažiau, pataupykime ir mes“.

Ta krizinių nuotaikų proga užmečiau akį į RSV agentūrų www – kaip jos reaguoja į kolegų sukurtą kontekstą - nes kiek žinau, verslininkai į BCP tyrimą sureagavo. Pasirodo, bent jau virtualioje erdvėje reaguoja vangiai, nes daugelis apskritai tenkinasi pasenusiais web 1.0 tinklapiais ir klientų pranešimų publikavimu.

Nevardinsiu, kiek agentūrų turi naujienų rubrikas, kuriose akis bado senienos („dirbame, dirbame, neturime laiko komunikuoti“), viltis dėjau į tas, kurios turi integruotus blogus ar web 2.0 tipo svetaines. Beje, browsinimui pravertė dienosduonos kažkada publikuotas agentūrų reitingas bei Lietuvos rsv specialistų sąjungos kontaktų bazė.

Taigi rezultatai 2:40.

VRP, iš kurių blogo daug tikėjausi, pasitiko su žinia, datuota 05/07 – sveikina su žurnalistikos diena. BCP, paskelbusi tyrimus, irgi paliko susirūpinusius ant ledo – jai šiuo metu rūpi nauji akcininkai ir nauji darbuotojai. Pas kitus tyku, ramu.

Išjungtais varikliais sklendžiantys lėktuvai ir plūduriuojantys laivai (kaip supratote, tai komunikacijos aktyvumą ir išlaidas mažinančių įmonių metaforos) parūpo tik “Euro RSCG PR” ir “AZ communications”.

Pirmosios vavovas Saulius Majauskas tam postą skyrė dar 05/29, po to dar kartą 06/11.

Antrieji sureagavo vėliau, tačiau pateikė konkretesnes rekomendacijas ir netgi atitinkamai pasikeitė front page‘o statementą.

Nenoriu daryti toli siekiančių apibendrinimų, tačiau reagavimas į aktualijas ir dar interaktyvioje terpėje, į kurią ilgainiui persikels didelė dalis žaidimo, signalizuoja apie pasiruošimą žaisti pagal naujas, situacijai labiau tinkančias taisykles.

Daugelis iš mūsų girdėjo, kad “Radiohead” nemokamai įmetė savo albumą į internetą ir pasiūlė susimokėti, jeigu jis patiko. Galbūt kai kas girdėjo, kad ir kai kurie knygų leidėjai praktikuoja tokį verslo modelį. Tačiau man tai buvo nauja, kai kažkur perskaitęs apie “The Pirate’s Dilemma” knygą, sugooglinau užklausą ir radau, kad galiu rinktis – arba siųstis nemokamai, arba atlyginti autoriui už triūsą.

Turiu prisipažinti, kad knygą parsisiunčiau nemokamai (štai iš čia). Bet ne todėl, kad būtų gaila 1 USD. Tiesiog mokėjimo procesas man pasirodė komplikuotas – susivesk duomenis, susikurk “PayPal” sąskaitą… Jeigu tai būtų paprasčiau, jeigu nereikėtų ieškoti piniginės su kortelių numeriais…

Na, o pati knyga yra skirta kuriems įdomu

[...] how youth culture drives innovation and is changing the way the world works. It offers understanding and insight for a time when piracy is just another business model, the remix is our most powerful marketing tool and anyone with a computer is capable of reaching more people than a multi-national corporation.

[...] s piracy continues to change the way we all use information, how should we respond? Do we fight pirates, or do we learn from them? Should piracy be treated as a problem, or a solution? To compete or not to compete – that is the question – that is the Pirate’s Dilemma, perhaps one of the most important economic and cultural conundrums of the 21st Century.

Beje, tokio knygų leidybos modelio laikosi ir Cory Doctorow, rašantis mokslinę fantastiką bei “Boing Boing” blogą. Štai ką jis sako:

It’s good business for me, too. This “market research” of giving away e-books sells printed books. What’s more, having my books more widely read opens many other opportunities for me to earn a living from activities around my writing, such as the Fulbright Chair I got at USC this year, this high-paying article in Forbes, speaking engagements and other opportunities to teach, write and license my work for translation and adaptation. My fans’ tireless evangelism for my work doesn’t just sell books–it sells me.

Ar Lietuva pernelyg maža tokiam būdui pardavinėti knygas? Nežinosime tol, kol kas nors nepamėgins. Bet juk faktas, kad tai – galimybė tapti jeigu ne dažniau perkamam, tai bent jau populiaresniam.

Tiesa sakant, nors esu už gruzinus, negaliu suprasti kam ten tiek smurto. Juk osetai nenori būti su gruzinais? Kam tada tas karas? Manau, kad Gruzijos prezidentas lošė pernelyg drąsiai.

Dalyvauti olimpiadoje yra visų sportininkų siekis. Laimėti joje – svajonė. Logotipo kūrimą olimpinėms žaidynėms galima vadinti dizainerių olimpiada. Tokia įvyko ir 2002 metais, kada buvo paskelbtas konkursas “Beijing 2008” logotipo sukūrimui.

Olimpinis komitetas tais matais gavo 1985 logotipų paraiškų, rašo “Logo lounge 3”. Apie 90% jų buvo atsiųsta iš Azijos: Kinijos, Hong Kongo, Taivano. Kai kurie pareiškėjai buvo praeitų olimpinių žaidynių logotipo autoriai. Olimpinis komitetas pasirinko kinų dizainerio Guo Chunning, “Armstrong International Corporate Identity Co.” vadovo kūrinį. Guo Chunning logotipas vertinamas už išskirtinumą, kinų kultūros atspindėjimą bei pakankamai aiškų suvokimą ir kitų kultūrų žmonėms. Be to, turi kai kurių “paslėptų” prasmių.

Guo nagrinėdamas kitų žaidynių logotipus pastebėjo, kad visi atspindi šalies kultūrą ir yra charakterizuoti artistiškai. “Armstrong” dizaineris norėjo, kad Pekino logotipas taip pat pasižymėtų tomis savybėmis ir dar daugiau. Anot Guo, didžiausis jo iššūkis buvo pasirinkti kuris turtingosios Kinijos kultūros paveldas labiausiai atspindėtų ir Kiniją ir olimpinę dvasią “greičiau, aukščiau, stipriau”. Kaligrafija, skulptūra, šilkas, freskos, porcelianas, religinis, folkloro menas ar architektūra – bet kas iš jų yra žinomi Kinijos elementai. Guo pasirinko kaligrafiją ir senovės antspaudų gamybą. Pastaroji Kinijoje yra popiliarus amatas lig šiol, jo istorija skaičiuoja 3700 metus.

Kaip pastebėjote, emblemos kraštai yra netvarkingi, logotipas, – tai antspaudas, o žmogeliuko forma buvo kuriama nagrinėjant Kinų simbolį/raidę, kuri tariama “jing”, tai reiškia “Beijing” (Pekinas). Dizaineris “Jing” įžvelgė žmogaus formą ir logotipe transformavo į bėgantį žmogeliuką kuris mojuoja ir šoka.

Kaip žinia, raudona spalva Kinijoje – džiaugsmo spalva. Šrifto parinkimas buvo labai ilgas: “Armstrong”, pradžioje neradę tinkamo šrifto net pasikvietė 300 vaikų, kurių paprašė savo ranka parašyti “Beijing 2008”, tačiau ir čia nieko nepešė. Galiausiai buvo pasirinktas kinietiško potepio šriftas, kurį su džiaugsmu patvirtino ir olimpinis komitetas.

Kartu su jumis tikimės išvysti, panašiai kaip Pekino žmogeliukas, šoliuojančius brolius, Skujytę ar Duonėlą – kuo daugiau tuo geriau.